Yra žmonių, kuriuos sutikus norisi trumpam sulėtinti žingsnį. Ne dėl to, kad jie kalba garsiai ar siekia dėmesio, o todėl, kad iš jų sklinda ramybė, šviesa ir tikras buvimas čia ir dabar. Tokia yra Modesta Černiauskaitė-Butkė – telšiškė, judesio studijos „Basom“ įkūrėja, jogos praktikė, fotografė, kūrėja ir, kaip sako ją pažįstantys, pozityvumo nešėja.
Jos gyvenimo kelias – ne tiesus ir ne pagal iš anksto suplanuotą scenarijų: nuo chemijos studijų ir darbo laboratorijoje, per gyvenimo išbandymus, Vilniaus šurmulį ir savęs paieškas, iki sąmoningo sugrįžimo į Telšius, kur šiandien ji kuria erdvę judesiui, ramybei ir buvimui su savimi.
Balandį Modesta pasitinka gražų gyvenimo jubiliejų, tačiau apie metus ji kalba ne su nerimu, o su dėkingumu ir gebėjimu švęsti patį gyvenimą.
Kol esi gyvas, gimtadienis ateis
Pavasarį Modesta švenčia ne tik gamtos prabudimą, bet ir savo gyvenimą. Balandį ji pasitiks gražų 40-ąjį gimtadienį – ramiai, be baimės ir be bandymo slėpti skaičių.
„Nuo laiko nepabėgsi. Gali arba mėgautis, arba pykti, bet kol esi gyvas, gimtadienis vis tiek ateis. Aš renkuosi švęsti gyvenimą“, – šypsosi telšiškė.
Pavasaris jai – ypatingas: „Kiekvieną pavasarį lengvai išprotėju – nuo saulės, paukščių ir augalų.“
Nuo vaikystės gimtadieniui telšiškė prašydavo tik vieno dalyko – žibuoklių. Mažų, kuklių, bet jai pačių nuostabiausių gėlių. Gal todėl ir šiandien jos gyvenime tiek daug jautrumo, šviesos ir gebėjimo džiaugtis paprastais dalykais – saule, paukščiais, augalais, tyliais rytais ir lėta kasdienybe.
Jei šiandien sutiktų save prieš dvidešimt metų, Modesta sau palinkėtų vieno – mažiau baimių, daugiau bandymų, ieškojimų, kelionių, klydimų ir gyvenimo be įsitikinimų, kad kažko negali.
„Dažnai ribos gyvena tik mūsų galvoje“, – įsitikinusi moteris.
Gyvenimas yra laikinas
Nors šiandien telšiškiai Modestą pažįsta kaip judesio studijos „Basom“ įkūrėją ir įkvepiančią jogos mokytoją, jos kelias į šią sritį buvo visai netiesus. Jaunystėje ji pasirinko chemijos studijas Kaune – labiau vedama smalsumo nei aiškaus pašaukimo. Vos vienas sakinys – „kosmetikos ir vaistų gamyba“ – pasirodė intriguojantis, nors pačios chemijos Modesta visai nesuprato.
„Lengvų kelių gyvenime nesirinkau“, – šypteli ji.
Studijų metais gyvenimas metė rimtą išbandymą – gydymą ligoninėje chemoterapija ir keliones tarp namų ir Santariškių. Tačiau net ir šiuo laikotarpiu ji išliko optimistė: sąsiuvinyje rašė vaistų formules, domėjosi tuo, kas gydo kūną, o kas žudo. Liga Modestos neišgąsdino – veikiau suteikė drąsos ir labai aiškų suvokimą, kad gyvenimas yra laikinas.
Po gydymo grįžimas į įprastą kelią nebebuvo toks savaime suprantamas. Dirbti su cheminiais reagentais nebesinorėjo. Kurį laiką ji gyveno Telšiuose, dirbo statybos įmonėje, dėl ligos sustabdytas magistro studijas baigė pusmečiu vėliau. Tačiau jaunam žmogui norėjosi savarankiškumo ir savo krypties, tad išvyko į Vilnių, svajodama kurti kosmetiką. Norimo darbo rasti nepavyko, tad kurį laiką Modesta eksperimentavo namuose, virdama muilą ir ieškodama savo krypties.
„Turėjau pamilti save ir išmokti būti vienatvėje, su svarstymais, ką veikti gyvenime. Kol vyko gydymas, viskas buvo paprasta, visi rūpinosi, o po to likau viena, juk jau sveika, išgijusi. Draugai jau kūrė šeimas, gimdė vaikus, „darė karjeras“, o aš tuo metu turėjau tik katiną ir laisvę“, – atvirauja moteris.
Sistema, taisyklės ir spaudimas
Modesta Vilniuje beveik septynerius metus dirbo laboratorijoje – darbas buvo įdomus, bet vargino sistema, taisyklės ir nuolatinis spaudimas. Nors šiandien jos kelias atrodo visai kitaip, chemijos studijos suteikė daug naudingų žinių. Jos išmokė matyti, kaip iš mažų dalykų susideda didesni, domėtis tuo, ką valgome, kuo kvėpuojame ir kokios sudėties yra mus supantys daiktai.
„Laboratorijoje išmokau tvarkos – visi indai turi būti pažymėti ir įvardyti. Net namuose ant cukraus stiklainio parašyta „cukrus“, o ant krapų – „krapai“, – juokiasi Modesta.
Vis dėlto lūžis atėjo tyliai, bet ryžtingai – su nuovargiu nuo sistemos ir vidinio jausmo, kad taip gyventi nebenori. Galiausiai ji išėjo „į niekur“ – į kūrybą, paieškas, siuvimą, tylų bandymą suprasti, koks iš tiesų jos kelias. Ir tai buvo svarbus etapas Modestos gyvenime.
Vilniaus etapas, nors ir kupinas šurmulio, jai davė savarankiškumo ir labai gilų santykį su gamta. Fotografija tuo metu tapo svarbia jos kasdienybės dalimi. Gyvendama sostinėje, Modesta keldavosi anksti rytais ir vykdavo į miškus fotografuoti ar rinkti grybų.
Jogos pamoka, pakeitusi gyvenimo kryptį
Joga į Modestos gyvenimą atėjo dar studijų metais, tačiau su pertraukomis. Iš pradžių ji pasirodė nuobodi, kol vieną dieną, fotografuodama judesio studiją „Enso“ Vilniuje, mergina pateko į jogos pamoką pas Urtę, kuri viską pakeitė. Judesiai pasirodė grakštūs lyg šokis, kvėpavimas – gyvas, o kūnas, nors drebėjo, jautėsi nepaprastai gerai. Taip prasidėjo tylus, bet nuoseklus sugrįžimas prie jogos.
Gyvendama Vilniuje Modesta fotografuodavo renginius „Enso“ studijoje ir galėdavo lankyti užsiėmimus tiek, kiek nori, tad du kartus per savaitę važiuodavo į kitą miesto galą, į jogos užsiėmimus.
Telšiai – pats gražiausias miestas
Pavargę nuo didmiesčio spūsčių ir nuolatinio skubėjimo, Modesta su vilniečiu vyru ir mažu sūnumi ant rankų grįžo į Telšius – į lėtesnį ritmą, arčiau gamtos.
Pradžioje sugrįžus nebuvo lengva – trūko draugų, atrodė keista mažesnio miesto kasdienybė.
„Net juokas dabar ima prisiminus, kaip stebėjausi, kad Telšiuose negalima nuvažiuoti išgerti kavos į „Ikea“ ar kad parduotuvėje vaikams niekas neduoda banano paragauti“, – šypsosi ji.
Tačiau bėgant laikui šis paprastumas tapo didžiausiu privalumu.
„Lietuvoje man Telšiai – pats gražiausias miestas. Jausmas, kad esi namie – nuostabus“, – prisipažįsta Modesta.
Sugrįžusi į gimtinę, moteris ieškojo vietos nurimti viduje. Susirado seną jogos kilimėlį ir pradėjo mokytis savarankiškai. Mieste trūko tokių užsiėmimų, kurie atlieptų jos pojūtį, todėl atsirado mokymai, įvairūs mokytojai, nuolatinis gilinimasis.
„Mokausi iki šiol – 200 valandų yra tik pradžia. Kuo toliau, tuo aiškiau suprantu, kiek dar nežinau“, – sako ji.
Ir vis dėlto apie pamokų vedimą Modesta tuomet net negalvojo. Visą gyvenimą bijojo kalbėti viešai, vengė pokalbių su nepažįstamais žmonėmis.
Basos kojos
Judesio studijos „Basom“ idėja gimė iš paprasto troškimo – judėti gamtoje prie Masčio ar Germanto ežerų. 2024-ųjų vasarą ji pakvietė žmones į nemokamas jogos praktikas po atviru dangumi. Ateidavo vos vienas ar keli žmonės, bet jai pačiai tai buvo milžiniškas žingsnis – ji išdrįso.
Rudenį netikėtai atsirado patalpos. Moteris neturėjo marketingo plano, laukiančios grupės, tik nuoširdų norą dalintis tuo, ką pati rado jogoje. Kartais pamoką vesdavo vienam žmogui – ir vesdavo taip pat atsidavusiai.
Modestai joga – ne apie sudėtingas pozas ar lankstumą. Ji apie buvimą su savimi, kvėpavimą, pojūčius ir judesį, kuris nuramina protą.
„Dažnai žmogui reikia ne sudėtingų pozų, o leidimo sustoti, pakvėpuoti ir būti“, – sako ji.
Savo vedamas pamokas telšiškė vadina „Judesio tėkme“ (angl. „flow“) – pasidavimu gyvenimo tėkmei, priėmimu to, kas ateina, ir gebėjimu paleisti tai, ko nebegali kontroliuoti.
Pavadinimas „Basom“ taip pat labai asmeniškas. Basos kojos ją lydi visą gyvenimą – Modesta mėgsta vaikščioti basa. Pasak jos, pėdos – tai viso kūno pagrindas. Be to, žodyje slypi ir „OM“ – šventas garsas, vibracija, o draugai ją švelniai vadina Mo.
Pradėti savo veiklą Telšiuose buvo labai baisu. Moteris turėjo tik svajonę, vyro palaikymą ir vieną žmogų, norėjusį eiti į Modestos vedamas pamokas. Pirmieji metai nebuvo lengvi, bet ji mokėsi priimti, kad negali patikti visiems. Vienus joga užkabina, kitų – ne. Tačiau judėti, ieškoti sau tinkamo būdo nurimti ir pažinti save, anot jos, būtina kiekvienam.
Pakanka paprasto gyvenimo
Šiandien Modestos kasdienybė – sąmoningai lėta. Jau apie septynerius metus ji neturi darbo nuo aštuonių iki penkių, tačiau kasdien savo noru keliasi prieš šeštą. Rytas – stebuklingas laikas sau ir šeimai, ramus pasiruošimas dienai, pasivaikščiojimas pėsčiomis, šviežiai gaminami pietūs, studija, pasiruošimas pamokoms, mokslai ir savi praktikos ritualai.
Ji nesiekia karjeros, naujų daiktų ar išorinio blizgesio. Jai pakanka paprasto gyvenimo – namuose gaminto maisto, tipenimo su sūnumi iki darželio, pasivaikščiojimų, žaidimų, pamokų studijoje.
„Kai dirbi sau, atiduodi visą širdį, nėra darbo laiko“, – teigia Modesta.
Didelę jos gyvenimo dalį užima ir kūryba. Fotografijoje ją labiausiai traukia gamta – šviesa, rūkas, lietus, rytai ir vakarai, tas laikas, kuris ištirpsta klūpint šlapioje žolėje. Studijoje ji sąmoningai nefotografuoja atėjusių žmonių – nori, kad tai būtų jų ramybės laikas, be stebėjimo ir skubėjimo.
Ši diena – vienintelė, kurią tikrai turime
Daugelis Modestą vadina pozityvumo nešėja, ji pati sako tiesiog visada buvusi optimistė. Džiaugiasi mažais dalykais – dangumi, gėlėmis, paukščiais, net vorais, kuriuos pašnekina. Tiki, kad pastabumo galima išmokti: kuo daugiau ieškai gražių dalykų, tuo daugiau jų pamatai.
„Aš nebijau būti juokinga“, – šypsosi jogos mokytoja.
Kai pritrūksta motyvacijos, grįžta ant jogos kilimėlio, į gamtą, į muziką arba leidžia sau išbūti su liūdesiu. Nes viskas laikina, o ryte vis tiek pateka saulė.
Didžiausia jos svajonė paprasta – kad žmonės būtų geresni vieni kitiems ir gamtai. O asmeninėse svajonėse nuolat sugrįžta ta pati vieta – Kreta, kur gyvenimas sustoja, kur pusryčiams valgomas jogurtas, skinamos citrinos ir pasitinkama saulė.
O laimės receptas, pasak Modestos, slypi požiūryje: „Kiekvieną rytą sakau sau – bus gera diena. Kiekvieną vakarą randu bent tris dalykus, už kuriuos galiu padėkoti. Ar visada lengva? Ne. Bet ši diena – vienintelė, kurią tikrai turime.“
Ir galbūt būtent dėl to jos kuriama erdvė Telšiuose yra daugiau nei studija. Tai kvietimas sustoti, pakvėpuoti, nusiauti batus – ir bent akimirkai sugrįžti į save.
