Kai miršta Sedos mokytojas, einu skolintis mirusiojo asmens bylos.
Pasiskolinau ir Sauliaus Varapnicko (1954-03-04–2026-10-12) asmens bylą (atsimenat – личное дело). Viskas rašyta ir pasirašyta ranka. Versdamas lapus susipažįsti ne tik su žmogaus gyvenimu, pamatai ir Lietuvos istoriją.
Pirmas pareiškimas dėl priėmimo į darbą rašytas Mažeikių rajono Liaudies švietimo skyriaus vedėjui. (Tuo laiku vedėju buvo A. Navickas.) Įsakymą dėl priėmimo dirbti muzikos mokytoju Sedos vidurinėje mokykloje pasirašo mokyklos direktorius Rimantas Labžentis.
Jokių etatų, jokių pamokų skaičiaus… Priimtas nuo 1978 m. gruodžio 1 d.
Iš Kadrų įskaitos asmens lapo matyti, kad 1975–1977 m. muzikos mokytoju dirbo Mažeikių 1-oje vidurinėje mokykloje.
Nuo 1977 gegužės mėnesio iki 1978 lapkričio mėnesio tarnavo tarybinėje armijoje vyr. muzikantu. Tame pačiame lape nurodyta, kad trejus metus mokėsi LTSR Valst. konservatorijoje Vilniuje ir vienus metus – Klaipėdos muzikos fakultetuose. Yra ir diplomo nuorašas, kur lietuvių ir rusų kalbomis pažymėta, kad 1976 m. baigė LTSR Valstybinės konservatorijos Klaipėdos pedagoginio fakulteto muzikos ir dainavimo specialybės visą kursą.
Kadrų įskaitos lape yra ir dar įdomių duomenų: karo prievolininkas, leitenantas, karo sąstatas – vadovaujantis. Kariuomenės rūšis – autošaulys. Nurodytas ir namų adresas: Seda, Bočarnikovo gatvė 2–4.
Asmens byloje matyti, kad kas penkerius metus buvo prašoma užskaityti pedagoginio darbo stažą. Taip pat buvo prašoma leisti pavaduoti. 1996 m. S. Varapnickas atsisakė pagrindinio darbo vidurinėje mokykloje ir perėjo dirbti į Muzikos mokyklą, bet pamokų kaip mokytojas antraeilininkas jis turėjo iki 2003 m.
Per 25 metus keitėsi direktoriai: po R. Labženčio atėjo Danutė Petrošienė, po jos Domininkas Niūniava, vėliau Vidmantas Joneikis ir Genoveita Gricienė.
Už visų įrašų kadrų įskaitos lape – žmogus, mokytojas, vyras, tėvas. Santūrus, bet linksmas, kalbus, bet tiek, kiek reikia. Niekada neapkalbantis, visada tolerantiškas, bet blogį jaučiantis iš toli ir jį aplenkiantis, pagarbus ir kantrus. Kaip sakė jo klarneto mokinys Laimonas Pocevičius, reikėjo didelės kantrybės, kad Saulių išvestum iš kantrybės.
- Varapnickas turėjo gerą ir dorą žmoną Sigutę Budrytę, kuri mirė prieš dešimt metų. Tapęs našliu, Saulius taip iki galo ir nebeatsigavo: didysis gyvenimo džiaugsmas jį apleido.
Užaugo trys puikūs sūnūs – Tomas, Sigitas ir Saulius. Auga šeši anūkai. Pakalbinti sūnūs gražiai pasakė: „Iš tėvo gavom ne tik pavardę. Abu mūsų tėvai buvo mums tolerancijos ir meilės žmogui pavyzdys. Pagalbos galėjai tikėtis bet kurioje gyvenimo situacijoje. Mokėjo išklausyti ir saugoti paslaptį, jei reikėjo. Mes jį irgi visapusiškai stengėmės palaikyti.“
Pakalbinau anūkus. Keturiolikmetis Emilis gyveno šalia, kitoje kelio pusėje. Jis prisiminimų apie bočių turės daugiausia: bočius išmokė žaisti šachmatais, sodindavosi į valtelę ir jiedu plaukdavo žvejoti. Bočius išmokė visokių gudrybių gaudant žuvį. Bočius kasdien parsivesdavo iš darželio, o eiti reikėjo pro „Aibės“ parduotuvę. Tai bočius visada sakė: išsirink, ką tik nori, nupirksiu. Ir visada nupirkdavo.
Ir kiti S. Varapnicko anūkai – Viktorija, Evelina, Urtė, Adelė sakė: bočius mokėjo palepinti.
*
Lina Rupšienė, buvusi kolegė
Išliko labai gražūs prisiminimai apie laiką, praleistą kartu su kolega ir draugu Sauliumi. Jo išėjimas į amžinybę be galo nuliūdino…
Kartu ne tik šventėme gimtadienius, bet ir daug muzikuodavome – buvau jo mokinių koncertmeisterė. Groti kartu buvo ypatingas malonumas. Sauliaus subtilus ir jautrus muzikos suvokimas suteikdavo tiek man, tiek jo mokiniams laisvę ir erdvę savarankiškai interpretuoti muzikos kūrinius. Buvo nuostabu drauge muzikuoti koncertuose, dalyvauti konkursuose ir patirti tą ypatingą, sunkiai žodžiais nusakomą meninį pasitenkinimą.
Saulius visada atsakingai rūpinosi Muzikos mokyklos Sedos skyriumi. Jis buvo be galo taktiškas, geranoriškas, atidus ir mokantis išklausyti žmogus.
Saulius visada buvo laukiamas „Sedos romansuose“. Čia jis grojo kontrabosu, klarnetu, dainavo gražiu baritono balsu. Kartu aplankėme ne vieną Lietuvos koncertų salę, dalijomės muzika ir bendrystės džiaugsmu.
Saulius išėjo į amžinybę, tačiau paliko daug šviesos, muzikos ir šiltų jausmų mano prisiminimuose. Liks ilgesys, dėkingumas už bendrystę ir gražias akimirkas, kurias mums teko išgyventi kartu.
*
Ričardas Grušas, ilgametis Mažeikių Vytauto Klovos muzikos mokyklos direktorius
Mažeikių muzikos mokyklos Sedos skyrius buvo atidarytas 1986 m. rugsėjo 1 d. Jam 25 metus vadovavo šviesios atminties S. Varapnickas, klarneto ir muzikos istorijos mokytojas.
Jis, kaip mokytojas, buvo gerbiamas mokinių ir tėvelių. Kaip skyriaus vedėjas sugebėjo palaikyti draugiškus santykius, palaikė mokytojų kūrybines iniciatyvas, gebėjo užgesinti įsižiebiančias aistras. Buvo aktyvus kaip klarnetininkas visuose Sedos ir Mažeikių kultūriniuose renginiuose. Nemaža jo mokinių tapo respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatais. Buvo didelis gamtos ir žvejybos mylėtojas.
Amžinoji šviesa bei klarnetu atliekama muzika lydi jo sielą amžinajame gyvenime. Ilsėkis ramybėje, gerasis žmogau.
*
Laima Norkutė-Prialgauskienė, buvusi auklėtinė
Auklėtojau…
Tai buvo kreipinys nuo pirmos susitikimo dienos iki atsisveikinimo minutės, nors daugybę kartų po mokyklos baigimo buvome paprašyti kreiptis vardu.
Savitarpio pokalbiuose jį visada vadindavome Sauliuku, bet tas malonybinis vardas niekada neturėjo sumenkinimo ar nepagarbos prieskonio. Mes mylėjome jį. Mūsų Sauliukas, o tai reiškė bendrystę.
Jis niekada mūsų nebarė, neauklėjo ilgomis kalbomis, bet visam laikui liko jo žodžiai: būkit žmonės… Kai mokykloje prikrėsdavome šunybių, žinojome, kad visų pirma kentės auklėtojas ir tas kaltės jausmas ne kartą buvo geriausias stabdis.
Kai iškilo klausimas, ar jis tinkamas auklėtojas, ir susilaukėme stebėtojų, kaip vedama klasės valandėlė, mes patys susiorganizavome, kalbėjome, ir ji buvo pavykusi.
Mūsų niekada nevadino vaikais. Mes buvome jo komanda, o jis – mūsų užtarėjas. Visada rasdavo laiko ir progą pakalbinti kiekvieną, bet didžiausią to vertę supratome jau baigę mokyklą. Tai išliko… Visada rasdavo laiko susitikti, pasikalbėti, paklausti, kaip sekasi.
Aš nežinau kitos tokios klasės, kuri po mokyklos baigimo kas penkerius metus rengia susitikimus. Mūsų branduolys išliko artimas ir mes neįsivaizdavome, kad tuose susitikimuose gali nebūti auklėtojo. Kukliai besišypsančio, nemėgstančio ilgų prakalbų, bet visada besidžiaugiančio mumis, mūsų vaikais, o vėliau ir anūkais. Ir tuo, kad tapome puikiais žmonėmis.
Ilsėkis ramybėje, Auklėtojau. Mes susitiksime vėl ir mūsų mintys, kalbos bus su Jumis ir apie Jus.
Nuotr. iš asmens bylos ir iš „Sedos romansų“ archyvo
