Mes dažnokai paburnojame ant valdžios – ir šiokia ji, ir anokia. Betgi mes patys ją renkame. Kaip atsakingai tai darome, tokią ir turime tą valdžią. Juk posakis „vox populi – vox dei“ (tautos balsas – Dievo balsas) ir nurodo, kad patys esame atsakingi už savo veiksmus.
Tiesa ta, kad mes, visuomenė, nesame vienalytis darinys, todėl ir iš išrinktųjų atskiros bendruomenės kartais tikisi visai skirtingų ir net priešingų sprendimų. Kai streikavo pedagogai, nemaža visuomenės dalis sakė, kad atlyginimų jiems didinti nereikia, nes esą mokymo kokybė neatitinka lūkesčių. Mokytojai, žinoma, pasijautė nuvertinti. Arba, kai buvo didinamos senatvės pensijos, jaunimas burnojo, kad jiems daug blogiau šiais laikais, todėl tenka emigruoti. Ir sunku paneigti, kad visų argumentuose esama tiesos grūdo.
Ko jau ko, bet rinkimų šiemet užderėjo sočiai. Kad tik neatbuktų pareigos balsuoti jausmas. Be abejo, svarbu, kokią vietos valdžią turėsime. Sekmadienį sudėliojome paskutinius taškus. Situacija Plungės rajono savivaldybėje susiklostė gana keistoka, nes meras – liberalas, bet Liberalų sąjūdis liko už trijų politinių jėgų sudarytos valdančiosios koalicijos laivo borto. Ar užteks politikams išminties užgniaužti ambicijas? Bent jau ši rinkimų kampanija rodo ką kita: kova buvo arši ir be taisyklių. Pažadai tarsi kraujas liejosi laisvai. Vieniems – išasfaltuoti gatvę, kitiems – išsaugoti medicinos punktą, trečiuosius pamaloninta stogo remontu. Dabar belieka laukti…
Na, o gegužės 12 dieną kartu su prezidento rinkimų pirmuoju turu vyks du referendumai: dėl dvigubos pilietybės konstitucinio įteisinimo ir dėl Seimo narių skaičiaus sumažinimo nuo 141 iki 121. Dėl antrojo, panašu, pliekiasi tik politikai: opozicija kala prie kryžiaus jo iniciatorius „žaliuosius“ ir dėl esą galimų procedūrinių pažeidimų, ir dėl klausimo populizmo.
Na, o referendumas dėl dvigubos pilietybės – it šventa karvė viduryje kelio. Viską lems mūsų noras pamatyti problemą gerokai plačiau nei iš pirmo žvilgsnio. Kad tik nesukluptume prieš tą galingą pagundą atkeršyti tiems, kurie pasirinko kiek kitokį gyvenimo kelią ir nusprendė laimės ieškoti užsienyje. Dažniausiai ne savo valia, emigrantai, nusprendę, kad privalo pasikliauti savo jėgomis, o ne laukti iš valstybės pašalpų. Ar jie blogesni lietuviai? Mes, likusieji, iškart jiems prikišame, kad, girdi, kai prispaudžia sveikatos problemėlės, tie emigrantai parpučia namo. Būsiu nepopuliari: bet juk ir pinigėlius palieka čia. Pažvelkime tiesai į akis: ar mes darytumėme kitaip? (Galų gale juk reikia tik jų gydymąsi Lietuvoje reglamentuojančių įstatymų.) Ar vien dėl to atstumsime savo vaikus ar lietuvius, kurie per daugelį metų nepamiršta savo šaknų ir puoselėja lietuvybę?
Vienas iš kategoriškų klausimų yra: kurią tėvynę, kilus konfliktui, gins toks asmuo?
Lietuvos Respublikos piliečio, kartu turinčio ir kitos valstybės pilietybę, statusas aiškiai apibrėžtas: kitos valstybės pilietybės turėjimas neatleidžia jo nuo Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų piliečio pareigų.
Mano supratimu, kelią įveikia einantysis, o dabar labai svarbu neužtrenkti durų.
