Kovo 19-ąją Plungės kultūros centro folkloro ansamblis „Gondinga“, kuriam vadovauja Dalia Stasikėlienė, plungiškiams pristatė premjerinę teatralizuotą karinių istorinių dainų programą „Iš šoblelės tek saulelė“. Folklorininkams talkino Simonos Gudavičiūtės vadovaujamas renginių vedimo ir organizavimo klubas „Menadė“.
Renginio metu skambėjo žemaitiškos dainos ir pasakojimai. Jų tema – karinė rekrutų tarnyba, į kurią carinei Rusijai priklausiusios Lietuvos vyrai buvo imami nuo XVIII a. pabaigos iki pat XX a. pradžios, t. y. apie 120 metų.
„Gondingos“ ansamblis susirinkusiesiems priminė, kokia „pekla“ buvusi ta rekrutų tarnyba, į kurią dvarponiai, o paskui valsčiaus valdyba gaudė vaikinus ir vyrus, kurių amžius – nuo 20 iki 35 metų, ūgis – nuo 1,55 metro. Tie gaudymai vadinosi „ablavomis“, ir kas tik išmanydavo, tas stengdavosi nuo jų pabėgti ar kokiomis gudrybėmis išsisukti. Mat retai kurį traukė 25 metų trukmės prievolė Rusijos kariuomenei.
Žemaičiai, suprasdami, kad iš rekrutų vargu ar begrįžtų gyvi, sakydavo, kad geriau jau iki tol nusiskandinti. Kai kurie bandydavo išsipirkti, bet tai būdavo labai brangu. Kainavo 500 rublių, o tokia suma – visa pasoga. Taigi išsisukusieji nuo tarnybos dažnai likdavo, kaip sakoma, pliki ir basi, vargšai iki gyvenimo pabaigos.
Būdavo tokių, kurie siaučiant „ablavai“ slėpdavosi miške ar pas bajorus, giminaičius. O kai kurie pasipriešindavo gaudytojams – šaudavo į juos ar puldavo beginkliai. Vieniems tai pavykdavo, kitiems – ne. Pastaruosius pagaudavo, surišdavo ir veždavo į valsčių. Ten rekrutą laikydavo prirakintą prie trinkų ar rąsto, o kai jų prigaudydavo daugiau, gabendavo į Vilnių ar Kauną, iš ten – dar toliau, į Rusiją. Po ilgos tarnybos mažai kas begrįždavo, o ir išgyvenusieji būdavo sužaloti, luoši, nebemokantys gimtosios kalbos, praradę artimuosius ir niekam nebereikalingi…
„Gondingos“ folklorininkai papasakojo ir tikrų istorijų apie rekrutus. Prisiminė alsėdiškį Liudviką, kuris slapstydamasis nuo tarnybos pasitraukė į Sedą. Kadangi mokėjo tris kalbas, ten jis slapčia mokytojavo, na, o sekmadieniais ir į Žemaičių Kalvarijos bažnyčią išdrįsdavo išeiti. Tiesa, pakeitęs išvaizdą – apsivilkęs bajoraitės „jopelę“ ir užsirišęs „kockelę“. Taip jis nuo tarnybos išsisuko.
Kitas pasakojimas – apie Julijoną iš Dovainių. Šis siaučiant „ablavai“ darbavosi ūkininko Serapino jaujoje. Bijodamas, kad tuoj bus sučiuptas, palindo po plačiu vienos pagyvenusios moteriškės sijonu. „Ablavos“ vyrai visus kampus iškrėtė, bet Julijono nesurado. Taigi sijonas dovainiškį „retavojo“.
Tarp pasakojimų apie rekrutų likimus, mamų, seserų ir mylimųjų skausmą juos išlydint ir jų laukiant skambėjo ir žemaitiškos dainos „Vai, bruoli mona“, „Augėn tievas do sūnelio“, „Gėida trīs gaidele“, „Čiolba čiolbotis“, „Koruok, Dėivė, tōn karalio“, „Anuoj posiej ežera“, „Lietuvuos bruole i vaina juojė“, „En panas per lonka“, „Auga unt kalna joudas avietelės“.
Renginio pabaigoje S. Gudavičiūtė pasidžiaugė, kad Plungės kultūros centras turi tokį autentišką kolektyvą, kuris vyresniesiems primena senus laikus, o jaunimui yra tikras atradimas. Programos „Iš šoblelės tek saulelė“ premjeros proga plungiškius folklorininkus ir jų vadovę D. Stasikėlienę sveikino kolegos iš Platelių – Žemaitijos nacionalinio parko folkloro ansamblis „Platelē“. Gėlių puokštę vadovei įteikė ir patys „Gondingos“ nariai.
