Socialiniai tinklai tapo neatsiejama mūsų kasdienybės dalimi ir vienu svarbiausių informacijos šaltinių. Tačiau kartu su patikimomis žiniomis juose plinta netikslus, klaidinantis ar sąmoningai melagingas turinys. Kaip informacijos gausoje atskirti dezinformaciją, kodėl emocijas keliantys įrašai plinta greičiau ir į ką turėtume atkreipti dėmesį?
Apie dezinformacijos keliamus pavojus ir jos veikimo principus pasakoja Vytauto Didžiojo universiteto doktorantas, jaunesnysis mokslo tyrėjas, DIGIRES komandos narys Darius Remeika:
– Kasdien socialiniuose tinkluose pamatome šimtus įrašų, antraščių, vaizdo įrašų ir komentarų. Vieni mus informuoja, kiti linksmina, treti piktina ar gąsdina. Tačiau tik nedidelę šio srauto dalį sąmoningai pasirenkame patys. Didžiąją dalį turinio pasiūlo platformų algoritmai, atsižvelgdami į tai, ką anksčiau žiūrėjome, komentavome ar kuo dalijomės.
Tokioje aplinkoje dezinformacija plinta ypač lengvai. Ji konkuruoja ne tik su patikima informacija, bet ir dėl svarbiausio mūsų ištekliaus – dėmesio. Įrašas, skelbiantis, kad „valdžia slepia tiesą“ ar „rytoj bus uždarytos visos parduotuvės“, paprastai sulauks daugiau reakcijų negu ramus institucijos paaiškinimas. Kuo stipresnę emociją sukelia turinys, tuo didesnė tikimybė, kad sustosime, perskaitysime ir pasidalysime. Todėl gebėjimas atpažinti klaidinančią informaciją šiandien yra ne vien žiniasklaidos raštingumo klausimas. Tai mūsų asmeninių sprendimų, tarpusavio pasitikėjimo ir visuomenės atsparumo dalis.
Dezinformacija – tai sąmoningai kuriama ir skleidžiama melaginga arba klaidinanti informacija, kuria siekiama paveikti žmonių suvokimą, elgesį ar sprendimus. Jos tikslas gali būti politinis, ekonominis, ideologinis ar asmeninis. Pavyzdžiui, išgalvotas pranešimas apie tariamai nesaugų vaistą gali būti skleidžiamas siekiant pakirsti pasitikėjimą sveikatos sistema, o melagingas garsaus žmogaus „patarimas investuoti“ – norint išvilioti pinigus.
Svarbu atskirti dezinformaciją nuo netyčinės klaidos. Žmogus gali pasidalyti netikslia žinia nežinodamas, kad ji klaidinga. Žurnalistas gali suklysti, o institucija – pavėluotai pateikti informaciją. Tokiais atvejais klaida nebūtinai reiškia sąmoningą siekį apgauti. Vis dėlto net ir netyčia platinama klaidinga informacija gali padaryti realios žalos.
Dezinformacija nebūtinai yra visiškai išgalvotas melas. Dažnai tikras faktas pateikiamas be konteksto, sena potvynio nuotrauka priskiriama šiandienos nelaimei, iš ilgesnio politiko pasisakymo iškerpamas vienas sakinys, o autentiškas vaizdo įrašas neteisingai susiejamas su kita vieta. Kuo daugiau tokiame turinyje tiesos elementų, tuo įtikinamiau jis atrodo. Todėl klausimo „Ar tai tiesa, ar melas?“ ne visada pakanka. Reikia klausti ir kitaip: kas nutylėta, kokio konteksto trūksta, kodėl ši informacija pateikiama būtent dabar ir kokią išvadą esu skatinamas padaryti?
