Dievo soduose ir varnalėša – didelė vertybė

Rešketėnai – atokus, nuo Tverų nutolęs kaimelis. Mus į jį atvedė noras pasikalbėti su čia gyvenančia žolininke Valentina Jukniene ir daugiau sužinoti apie gydomųjų savybių turinčius augalus.

Į sodybą, pasislėpusią nuo žmonių akių, vedė vingiuotas lauko keliukas, o kieme jau laukė šeimininkė. Susėdome pavėsyje po kiemo medžiais ir, gurkšnodamos medumi kvepiančią gauromečių arbatą, pradėjome pokalbį apie moters meilę gamtai, pastangas ją pažinti.
V. Juknienė Rešketėnuose apsigyveno prieš daugiau nei dvidešimt metų, tačiau vaistažolėmis, augančiomis jos sodybą supančiose pievose, rimčiau susidomėjo tik prieš penkerius metus.
„Gamta čia turtinga. Anksčiau vaistažoles rinkau kitai žolininkei. Berinkdama ir pati pradėjau domėtis, nuo kurio negalavimo vienas ar kitas augalėlis padeda. Įsigijau specialių knygų, ieškojau informacijos internete, susipažinau su žolininkais. Esu kilusi iš Tiumenės krašto, tad panaršau ir po Sibiro žolininkų interneto svetaines. Radusi gydomųjų receptų, lekiu į pievas reikalingų žolynų ieškoti“, – pasakojo moteris.
Dievo sodais Valentina vadina Rešketėnus. Rinkti šio sodo gėrybes ji pradeda anksti pavasarį. Pirmiausia skabo medžių pumpurus, apsirūpina ievų, kaštonų, ąžuolų žievėmis. Vėliau jau skina lapus – beržų, šalpusnių, kiaulpienių, lazdynų, liepų, kasa varnalėšų, varpučių, kiaulpienių ir kitų, užpilams ir arbatoms reikalingų, augalų šaknis. Kai pievose sužysta vasariniai žolynai – išeina rinkti čiobrelių, jonažolių, kraujažolių, rasakilų, gauromečių.
Per šimtą žolelių pažįstanti reškėtėniškė sako, kad kasdien vis dar mokosi skaityti gamtą: „Augalų įvairovė didžiulė. Būna, nusižiūriu kokį žolynėlį, augantį savo pievose, ir ieškau internete ar knygose informacijos apie jį. Būna ir priešingai – sužinau naujos arbatos receptą, o vieno iš sudedamųjų augalų nepažįstu. Pasiimu tada išmanųjį telefoną, susirandu vaistažolės nuotrauką ir vaikštau po pievą ieškodama atitikmens. Kartais randu, kartais – ne. Bet pastebėjau įdomų dalyką – reikalingos žolelės pačios pas mane į kiemą pareina: kartais valandų valandas braidau po pievas ieškodama vaistažolės, o galų gale ją aptinku sodyboje. Gal todėl, kad aš jas taip myliu. Rinkdama kalbinu, kiekvienai jų galėčiau nusilenkti.“
Ne visi gydomosioms arbatoms reikalingi augalai pievose randami, kai kuriuos Valentina užsiaugina. Jos sodyboje kvepia raudonėliai, pilkuoja pelynų lysvė, geltonais žiedais puikuojasi debesylai. Ir ne tik… Žolininkė atvirauja sėjanti net varnalėšas. „Buvo jų mano žemėse, tačiau visas iškasiau. Dabar tenka sėti. Varnalėša – viena vertingiausių vaistažolių. Jei nenorite sirgti, gerkite lygiomis dalimis sumaišytų varnalėšų, varpučių ir kiaulpienių šaknų arbatą. Šaknis reikia rinkti anksti pavasarį arba rudenį. Varnalėša padeda sergantiems kvėpavimo ligomis, turintiems kepenų ir tulžies sutrikimų, sergantiems gastritu. Jos šaknų rekomenduojama vartoti net onkologiniams ligoniams“, – patirtimi dalijasi V. Juknienė.
Moteris įsitikinusi: gamtoje piktžolių nėra, tik žmonėms trūksta žinių pasinaudoti tuo, ką Dievas duoda. „Net mūsų daržus puolanti „amerikonka“ – puiki gyduolė nuo kraujospūdžio, karščiavimo, žaizdų. Aš pati jos nerenku, bet žmonėms patariu, kokiam negalavimui esant ši „piktžolė“ padėtų“, – sako rešketėniškė.
V. Juknienė, vežina pačios surinktomis ir išdžiovintomis vaistažolėmis, arbatų mišiniais, į muges nuvyksta. Anot moters, miestiečiai labiau žoleles perka, kaimo žmonės dar patys žoliauja. Ir į turgelį Tveruose rešketėniškė nukeliauja – kartais kas nors paveža, kartais visus šešis kilometrus pėstute įveikia. „Ne dėl pinigų aš vaistažoles renku. Pigiai savo arbatas pardavinėju. Man svarbiausia, kad išeinu iš namų, susitinku su žmonėmis, pasikalbu. Kiek čia tų pirkėjų Tveruose: viena kita moteris konkrečių vaistažolių užsisako, ir nunešu. Dažniausiai manęs prašo kraują stiprinančių mišinių, cholesterolį iš organizmo valančių, kraujospūdį reguliuojančių, širdies veiklą gerinančių žolelių. Rūpestingos žmonos vyrų sveikata pasirūpina – nuo prostatos ligų arbatos ieško. Pasiūlau joms lazdynų lapų ir varpučio šaknų mišinį, kurį ne tik susirgus, bet ir profilaktiškai gerti rekomenduoju – dabar liga amžiaus nežiūri, žmogui reikia nuolat apie sveikatą galvoti. Pasišnekam su tveriškėmis, pasidalijame žiniomis apie senolių vartotas vaistažoles“, – pasakojo žolininkė.
V. Juknienė kasdien miškan nueina. Čia ji ieško onkologiniams ligoniams reikalingos poniabudės – jaunų žemės taukų. Tik šis grybas labai įnoringas – surasti reikia tik išdygusį, užaugęs praranda gydomąsias savybes. O ir suradus reikia mokėti su juo elgtis. Moteris pasakojo, kaip kartą į namus parnešta ir į šaldytuvą įdėta poniabudė išaugo iki nebetinkamo vartoti dydžio. Taigi reikia išmanymo, kantrybės ir meilės savo darbui. V. Juknienė gydomuosius augalus sako renkanti ir džiovinanti su didžiule meile, nes tiki, kad gera emocija persiduoda augalui, o paskui – ir jį vartojančiam žmogui.