Prieš 57 metus, 1965-aisiais, Žlibinų seniūnijos Kantaučių gyvenvietė buvo pripažinta gražiausiai tvarkoma gyvenviete visoje Lietuvoje. Už tai – prizas – nauji kultūros namai, kurie duris kantautiškiams atvėrė 1967-aisiais, tai yra prieš 55-erius metus. Paminėdami šią gražią sukaktį, kantautiškiai surengė kultūrinių prisiminimų vakarą „Vėl menu peizažą tolimą“, kurį daina „Sodžiaus jovarai“ pradėjo Laimos Domarkienės vadovaujamas kantautiškių moterų vokalinis ansamblis „Rugiagėlės“.
Pastatas – su istorija
Renginio pradžioje Žlibinų kultūros centro renginių organizatorė Genovaitė Pučkoriutė priminė pastato, kuriame daug metų veikė kultūros namai, o dabar – Kantaučių daugiafunkcis centras, istoriją. Dar 1959-aisiais Kantaučiuose buvo įkurtas tarybinis ūkis, kuriam vadovavo ne tik darbui, bet ir visuomeninei veiklai ypač atsidavęs direktorius Juozas Valauskas. Nestigo Kantaučiuose ir iniciatyvių, aktyvių, darbščių žmonių, kurių dėka klestėjo ne tik tvarka ir grožis, bet ir saviveikla, sportas. G. Pučkoriutė paminėjo ne tik Eugeniją ir Juozą Valauskus, bet ir Reginą ir Aloyzą Šapalus, Bronę ir Alfonsą Vaičekauskus, Justiną ir Romą Šiuškas, Anicetą Pučkorienę, Janiną Mitkevičienę, Beną Čiutį ir daug kitų. Tiesa, kai kurių iš jų šiandien jau nebėra.
Kaip minėjome, kultūros namai, kaip dovana už tvarką, Kantaučiuose buvo pastatyti 1967 metais. Pirmuoju įstaigos direktoriumi buvo paskirtas mokytojas Petras Žebrauskas, na, o atidarymo proga ir pirmasis kolektyvas buvo suburtas – kantautiškių dūdų orkestras, kuriam vadovavo Anicetas Budrys.
Su „Kopų balsais“
Pasidalyti prisiminimais apie Kantaučių kultūros namų atidarymą pirmoji pakviesta buvusi kantautiškė J. Šiuškienė: „Direktorius Juozas Valauskas sugalvojo, kad atidarymo proga į Kantaučius reikia pasikviesti tuomet ypač populiarų „Kopų balsų“ ansamblį. Kadangi tuo metu mokiausi Klaipėdos žemės ūkio technikume, gavau užduotį – surasti ansamblio vadovus ir susitarti dėl koncerto. Susitariau. Na, o koncerto dieną reikėjo ansamblį parsivežti. Tad Vincas Šakys su sunkvežimiu išvažiavo į Klaipėdą muzikantų, o mudu su vyru Romu, kadangi bene vieninteliai kaime turėjome lengvąjį automobilį – zaporožietį, – buvome deleguoti parvežti solistų – Nelly Paltinienės ir Arvydo Ivanausko. O dar gavome paskyrą gėlėms – rožėms ir gvazdikams – nupirkti. Nes taip paprastai jų nebuvo galima įsigyti. Pamenu, važiuojame iš Klaipėdos su atlikėjais, o Ivanauskas sako: „O kad aš kada nors gyvenime tokią mašinėlę turėčiau…“ Na, o mums, žinoma, didelė atsakomybė ir garbė buvo tokius dainininkus vežti.“
Paėmė net aukščiausias natas
Į prisiminimus mielai leidosi ir kita buvusi kantautiškė Dalicija Kubilienė. Ji sakė puikiai pamenanti, kaip prasidėjo kultūros namų statybos: ir išraustus griovius, ir smėlio kalnus, kurie tuomet atrodė lyg kokie Himalajai. Na, o pastačius prasidėjo veikla – kantautiškiai dainavo, šoko, organizavo agitbrigadas, vakarėlius ir t. t. Veikla neapsiėjo be Jankauskų šeimos, be Pagojienės, o viskas dar labiau įsivažiavo į Kantaučius atvykus naujiems meno vadovams – Danguolei ir Petrui Ažaneckams. „Atsimenu mūsų moterų ansamblį ir jų melsvas sukneles su žabo. Tarp tų moterų – ir mano mama Janina Mitkevičienė. Iš pradžių dainavo „Sėsk, brangioji, ant suolelio“, o paskui vadovas nusprendė, kad kantautiškės turi rimtesnės dainos imtis. Parinko Verdžio operos „Nabukas“ vergų choro dainą „Skrisk, svajone“. Kaip manot, ar Kantaučių sopranai paėmė aukštas tos dainos natas? Taip, paėmė!“ – pasakojo Dalicija.
Plaukte plaukė į šokius
Po kantautiškio muzikanto Sauliaus Čiučio atlikto kūrinio – vėl prisiminimai. Šįkart – iš Danutės Šatkuvienės, keliolika metų vadovavusios šiems kultūros namams, lūpų. „Pradėjome nuo dramos, bet ir jaunimas kažko norėjo, – kalbėjo Danutė. – Tada labai populiarios buvo diskotekos. Sugalvojome, kad norime jas organizuoti, bet nieko neturime. Prašom kolūkio pirmininko, kad duotų transportą aparatūrai parsivežti, o jis ir sako: ryt vežame gyvulius, paskui išsiplaukite priekabą ir parsivešite, ko jums ten reikia. Taip ir padarėm! Visas rajonas nuo mūsų skambėjo, visi plaukte plaukė į šokius. Net svarstyti mane už tas diskotekas žadėjo, nes kombainininkai nuo savaitės vidurio jau ne apie darbą, o apie šokius galvodavo.“
D. Šatkuvienė prisiminė, kad anuomet Kantaučiuose koncertavo ir „Lietuvos“ ansamblis, ir „Vilniaus aidai“, ir „Nerija“, ir net Arūnas Valinskas su savo „Dviračiu“. Talentų nestokojo ir patys kantautiškiai. Ypač – moterys, kurias chorvedė Rūta Černeckienė subūrė į ansamblį, kuris bendrai dainai atgimė ir minint įstaigos 55-metį.
Atgimimas
Vėliau daug metų Kantaučių kultūros namai neveikė. Durys buvo užkaltos, langai išdaužyti, stogas kiauras, na, o 2002-aisiais veikla čia vėl atgijo. Nuo tada įstaigoje dirbo Edita Gudienė, Daiva Vaičiulienė, Linas Ramanauskas. 2012-aisiais kultūros namai sulaukė atgimimo – pastatas buvo renovuotas ir prikeltas naujam gyvenimui. Sulaukta ir jaunų specialisčių – Monikos Petreikytės, Lolitos Norgėlaitės. 2015-aisiais renginių organizatore čia dirbti pradėjo G. Pučkoriutė, meno vadove – L. Domarkienė. Žlibinų kultūros centrui, kuriam Kantaučių daugiafunkcis centras priklauso, per tą laikotarpį direktoriavo Nijolė Norbutienė, Žydrūnas Purauskis, dabar – Alina Bružienė.
Įstaigą jubiliejaus proga sveikino Plungės rajono savivaldybės meras Audrius Klišonis, Žlibinų seniūnas Martynas Stančikas, buvusi seniūnė Sigutė Žeimaitienė, parapijos klebonas Donatas Žukauskas, skambiomis dainomis pasveikino taip pat buvusi kantautiškė, žinoma dainininkė Vilija Mikštaitė.
