Praėjusį šeštadienį, rugsėjo 23-iąją, Plungės Žemaičių dailės muziejuje atidaryta iš Žemaitijos kilusio išeivijos menininko dr. Antano Lipskio (1917–2013) kūrybos paroda „Nelaukdamas, kol vasara sunoks, ėjau ieškoti Lietuvos“. Ji skirta autoriaus – poeto, dailininko, gydytojo – 160-osioms gimimo metinėms paminėti.
Praėjusį šeštadienį, rugsėjo 23-iąją, Plungės Žemaičių dailės muziejuje atidaryta iš Žemaitijos kilusio išeivijos menininko dr. Antano Lipskio (1917–2013) kūrybos paroda „Nelaukdamas, kol vasara sunoks, ėjau ieškoti Lietuvos“. Ji skirta autoriaus – poeto, dailininko, gydytojo – 160-osioms gimimo metinėms paminėti.
Parodos atidarymo iškilmėse dalyvavo Jungtinėse Amerikos Valstijose veikiančio Lietuvių fondo įgaliotinis žurnalistas Leonas Narbutis, Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centro vadovė ir meno albumo „Antanas Lipskis“ įvadinio straipsnio autorė Ieva Šadzevičienė, kuri pristatė A. Lipskio kūrybą, su menininku artimai bendravęs gydytojas Jonas Ravickas, JAV leidžiamo dienraščio „Draugas“ korespondentė Lietuvoje Audronė Škudaitė. Koncertavo Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos moksleiviai Manfredas Lamsargis, Vilius Paimbrekis, Povilas Kurmis ir Aurimas Kaunas, kuriuos paruošė mokytojai Laima Jundulienė, Violeta Narvilienė ir Povilas Budginas.
Pasitikdamas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, Žemaičių dailės muziejus į aktyvaus meninio gyvenimo erdvę stengiasi sugrąžinti kuo gausesnį išeivijos dailininkų kūrybos palikimą. Pačių kūrėjų iniciatyva arba jų artimųjų rūpesčiu į mūsų šalį parkeliauja vertingos meno kolekcijos. Ir tai – gyvastingos nepertraukiamos jungtys, vienijančios viso pasaulio lietuvius.
Išeivijos atstovo A. Lipskio kūryba nugulė Žemaičių dailės muziejaus fonduose. Tai 255 drobės ir keliolika skulptūrų, liudijančių šios asmenybės talentą, subrandintą ilgesinguose tolimos tėviškės prisiminimų kloduose. Kas netilpo paveiksluose, sudėta į penkias poezijos knygas. Jubiliejui skirta paroda „Nelaukdamas, kol vasara sunoks, ėjau ieškoti Lietuvos“ – tai per daugelį metų drobėse spalvomis užkoduotas žemaičių savasties fenomenas, persišviečiantis globalios kultūros labirintuose.
A. Lipskis gimė 1917-ųjų kovo 24 dieną Čekų kaime, netoli Viekšnių, Žemaitijoje. Antanas kartu su broliais Jonu ir Simu bei seserimi Morta augo ūkininkų šeimoje. Mokslo kelią pradėjo tuometinėje Mažeikių valstybinėje gimnazijoje. Dėl pomėgio piešti jam prilipo Dailininko pravardė. Užmojo būta plataus – nuo teptukų valymo į švarko skverną iki dekoracijų tapymo parapijų vaidinimams Žemaitijoje. Dėl pirmojo įpročio gavo pylos nuo mamos, o antrasis pomėgis leido per vasaros atostogas užsidirbti mokslams. Popieriuje sugulė ir pirmieji eilėraščių posmai, bet jie, deja, išsibarstė… A. Lipskis mokslus tęsė Telšių kunigų seminarijoje, kurioje, kaip pats yra sakęs, žmogų formavo tvarka, darbas ir aukštos mūrų sienos, o joje praleisti metai išmokė mąstyti.
1940-aisiais, po sovietų invazijos, A. Lipskis pradėjo studijuoti mediciną. Po ketverių metų išvyko į Vokietiją ir tęsė šias studijas. 1947-aisiais baigė Ruprechto Karlo universitetą Heidelberge, ten pat įgijo medicinos daktaro laipsnį.
1949 metais išvyko į JAV. Ten ne tik vertėsi privačia medicinos praktika, bet ir kūrė – užsiėmė tapyba, kurios mokėsi pas lietuvių dailininką profesorių Adomą Varną. Lengva nebuvo, nes, tik surengęs trečiąją personalinę parodą Balzeko lietuvių kultūros muziejuje, dienraštyje „Draugas“, 1979 m. rugsėjo 22 d. numeryje, perskaitė teigiamą atsiliepimą apie savo kūrybą, kurį parašė poetas Kazys Bradūnas.
A. Lipskis domėjosi pasaulio muziejų sukauptais meno lobiais, keitė savo stilistinę raišką, brandino naujas idėjas. Dailininkas ypač pamėgo prancūzų menininko Henri Matisse’o kūrybą, todėl ir lietuvio drobėse pradėjo spinduliuoti išraiškingumas, prancūziškas grakštumas, netikėtos šviesų ir spalvų dermės. 1983 metais išėjęs į pensiją, atsidėjo kūrybai.
Menininkas mirė 2013-ųjų sausio 22-ąją Blumingdeilyje, Ilinojaus valstijoje, sulaukęs 95 metų.
Dailininko žmona Aldona Lipskis, rūpindamasi vyro kūrybos palikimu ir įgyvendindama jo valią, sutuoktinio darbus padovanojo Lietuvai. Prie to, kad kūriniai atkeliautų į Žemaičių dailės muziejų, daug prisidėjo ir Aldonos brolis Leonidas Ragas (Ragauskas), žurnalistas L. Narbutis. Beje, muziejus sulaukė finansinės vardinio dr. Antano Lipskio fondo paramos.
