Tai, kad į svečias šalis ieškoti laimės išvyksta ne vienas žmogus, šiais laikais nieko nebestebina. Mūsų kraštietė Erika Valužė prieš keletą metų irgi papildė tokių išvykstančiųjų gretas. Kaip sako, išvažiavo, nes norėjosi sotesnio gyvenimo, o likimas lėmė, kad kartu su geresnio gyvenimo paieškomis atsirado ir šeiminė laimė. Tad vienus tikslus ir darbus keitė kiti ir šiandien ji yra ten, kur yra – Belgijoje. Erika įsitikinusi, kad, norint pasiekti sėkmę gyvenime, būtina nebijoti išeiti iš savo komforto zonos. Tą ji ir daro: kad ir kokie iššūkiai – o jų gyvenime netrūksta – lydėtų, svarbu nepasiduoti ir tikėti, kad viskas tikrai bus gerai. Sukurti ramybę kasdienybėje, atsipalaiduoti šiai moteriai padeda ir kūryba. E. Valužę plungiškiai turėtų atminti kaip talentingą jauną tautodailininkę, grafikos paveikslų ir nertų lėlių kūrėją, o kur dar įstabūs tapybos darbai. Taigi kaip šiandien gyvena ši kūrybinga moteris?
– Erika, jau greitai bus penkeri metai, kai gyvenate Europos širdyje – Briuselyje. Kas lėmė tokius Jūsų gyvenimo pokyčius?
– Visų pirma ačiū, kad prisimenate. Mano, turbūt kaip ir visų kitų emigrantų, išvykimo priežastis – noras daugiau uždirbti. Auga vaikai, didėja ir jų poreikiai, o mūsų šalelė ne visiems
vienodai draugiška, tad, nors ir skaudančia širdimi, neretas turi ją palikti. Dabar, ko gero, nebeliko to užsienio, kaip kad buvo anksčiau, kur galėdavo žmonės dirbti ir prisitaupę nusipirkti namą. Tiesiog išvažiuoja oriau gyventi…
– Kodėl tokia, galima sakyti, nepopuliari emigracijos kryptis – Belgija?
– Oi, visai netyčia. Iš tikrųjų tai išvykau į Olandiją. Jau buvau beveik įsitvirtinusi ten, bet viskas netikėtai pakrypo – susipažinau su savo žmogumi iš Belgijos, tad ir apsigyvenau toje šalyje…
– Kaip sekėsi įsitvirtinti?
– Labai labai sunkiai. Jeigu nesi parlamentaras ar Europos institucijų darbuotojas, ši šalis nėra draugiška atvykėliams, net jei esi iš Europos. Briuselyje 80 proc. emigrantų yra arabai, jiems sudaryta daugybė sąlygų, o europietis turi su galva pramušti akmeninę sieną. Pusę metų vargau, kol mane priregistravo kaip gyventoją, tai vienokio, tai kitokio dokumento trūko, niekas tau iškart nepasako visko, ko reikia. Galiausiai pareiškė, kad visi mano dokumentai netikri, nes gimimo liudijime – Valužytė, paskui Smulkienė, o dar vėliau Valužė. Myniau takus į ambasadą, kur advokatai išdavė specialų dokumentą, kuriame įstatymais pagrindė pavardės kitimo teisiškumą, o be belgiškos kortelės žmogus negali nė telefono numerio įsigyti, nė banko kortelės, nei dirbti, nei gydytis – tiesiog kybai ore. Tad tikrai buvo ašarų, ištąsytų nervų, ir kasdien savęs klausdavau, koks velnias mane nešė į šią galerą. Bet, ačiū Dievui, dabar jau pripratau, galiu ramiai atsidusti. Daug laiko prireikė, kol perpratau, kas ir kaip čia.
– Briuselis Jūsų akimis – koks jis?
– Man Briuselis – senovinės architektūros rojus. Tokie didingi ir nuostabūs pastatai, net akys raibsta. Žinoma, ir naujieji rajonai su įspūdingais šiuolaikiškais statiniais. Visur pilna parkų – jie labai stengiasi išlaikyti pusiausvyrą, kad nors kiek būtų atsipalaidavimo zonų. Man ta senovė kelia susižavėjimą dar iki dabar… Belgiškas šokoladas, bulvytės ir alus – tai kaip mūsų šaltibarščiai ir cepelinai. Kultūrų įvairovė, eini gatve ir vis kitą kalbą girdi, vis kitos kultūros apdarus matai. Veiklos begalybė, tik eik ir veik. Ir labai daug išmaldos prašytojų, net baisu pasidaro, bet kai kurie čia taip uždarbiauja, vakare susirenka daiktus ir keliauja namo, o turistai mano, kad čia tiek benamių. Čia ne viskas yra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
– Prieš išvykdama į svečią šalį tautodaile besidomintiems plungiškiams buvote žinoma kaip talentinga grafikė, kūrėte išskirtines rankų darbo nertas lėles. Ar vis dar randate laiko kūrybai?
– Kūryba man svarbi kaip kvėpavimas, jei kuriu, vadinasi, dar gyva. Visada ką nors kuriu, negaliu kitaip.
– Prisiminkite, kaip apskritai Jūsų gyvenime atsirado kūryba.
– Dar ankstyvoje vaikystėje, kai išmokau laikyti pieštuką, piešdavau fantastinius paveikslus, modeliuodavau rūbus, tada darydavau seneliams parodas. Vėliau piešiau, kad išreikščiau emocijas, išgyvenimus. Mano piešiniai – tai mano gyvenimo dienoraštis.
– Ką Jums duoda kūryba? Kuo kūrybos procesas Jus žavi?
– Kurdama jaučiuosi gyva, o jei mano kūryba pradžiugina kitus, tada būnu laiminga. Laimė susideda iš mažų gražių dalykų, būti laimingai man nereikia daug. O kūrybos procesas man yra geriausias nusiraminimo būdas, pati tikriausia meditacija. Kūrimo proceso metu aš nuvaikau visą blogį ir į kūrinį sudedu tik gėrį ir meilę.
– Jums teko išbandyti ir tapybą. Kuri meno rūšis labiausiai Jus vilioja?
– Taip, metus mokiausi profesionalios tapybos Klaipėdoje. Tai dariau ne dėl diplomo, o dėl savęs, nes šitos rūšies meno kažkodėl bijojau, tačiau prisijaukinau ir dėl to labai džiaugiuosi, kartais patapau. Turiu daugybę idėjų, bet, deja, mažai laiko. Na, bet didžiausia mano aistra buvo ir, ko gero, liks nėrimas. Tai man kažkas nuostabaus. Vis neriu lėles, dovanoju jas liūdniems ir sergantiems vaikams, o dabar ir tvarius krepšius kuriu.
– Savo kaip menininkės gyslelę šiuo metu turbūt pritaikote dirbdama Briuselio lietuvių kultūros centro kūrybinėse dirbtuvėlėse? Papasakokite apie tai.
– Tai nuostabiausias laikas, kurį patiriu Briuselyje. Vaikai, kuriuos mokau, yra neįtikėtinai kūrybingi. Mes mokomės skirtingų technikų, senovinių, naujoviškų, išbandome begalę įdomių priemonių, duodame visišką laisvę kūrybai. Labai myliu savo mokinius. Vaikai tai jaučia ir mato, dėl to kiekviena pamoka būna tikra Dievo dovana. Aš ją vadinu laimingąja savaitės valanda. Pavyzdžiui, pirmąją šių mokslo metų pamoką piešėme taiką, dabar mūsų piešiniu dalijasi Lietuvos ir Ukrainos ambasados. Didžiuojuosi savo mokiniais.
Tenka vesti ir privačias dailės pamokas, nes po užsiėmimų dirbtuvėlėse atsirado tėvų, norinčių, kad jų vaikus užimčiau papildomai.
– Sakoma, kad mokytis niekada nevėlu. Jūs irgi to pavyzdys: esate studentė, mokotės olandų kalbos. Kas paskatino žengti šiuo keliu?
– Čia labai mėgsta visi sakyti: „C’est la vie“ („Toks gyvenimas“)… Man buvo taip pat. Anglų kalbos reikalauja įsidarbinant, bet realiai čia jos niekur nepanaudosi, valstybinėse institucijose su tavimi iš principo nekalbės angliškai, taip pat ligoninėje, mokyklose, įsidarbinant. Belgijoje yra trys oficialios kalbos: prancūzų, olandų ir vokiečių. Jei nori čia normaliai gyventi, privalai išmokti bent vieną. Iš pradžių neturėjau tam laiko, dirbau tarptautinėje kompanijoje, kur kalbėdavau angliškai, bet atėjo pokyčių metas – arba toliau, arba niekur. Pasirinkau sunkesnę – olandų – kalbą, nes ji man labiau patinka. Nežinau, kaip kitiems prancūzų kalba asocijuojasi su romantika, man tai primena varlių kurkimą kaime prie kūdros. Studijuoju labai intensyviai, jau galiu neblogai susikalbėti, beveik viską suprantu, rašau, skaitau… Studijuoju Briuselio „Volvasenen centrum voor studies“. Man šitos kalbos labai reikia ateities planams įgyvendinti.
– O tie planai, kiek žinau, susiję su vaikų mokymu. Kuo vilioja pedagogo profesija?
– Man visada tai atrodė šventas darbas. Mokyti vaikus, o ir mokyti su meile, pasiaukojimu. Turėjau daugybę gražių savo ir savo vaikų buvusių mokytojų pavyzdžių.
Taigi šitas mano žingsnis tapti mokytoja nėra staigus ir neapgalvotas, tai ilgai slėpta svajonė, kurią įgyvendinsiu dabar, nes būtent dabar yra gražiausias mano amžius, kai jau esi protinga, reaguoji ramiai, kantrybės daugiau, o širdyje dar skraido drugeliai.
Planuose – ir specialios gestų kalbos, kuria naudojasi neįgalūs vaikai, mokymasis. Dar kitaip ši kalba vadinama smogo kalba – tai yra gestai, kai tariant garsą kartu ir veidu reiškiama emocija. Nedaug kas ją moka, o ji, manau, yra labai reikalinga.
– Ar pasiilgstate Lietuvos, Plungės, gimtųjų Šateikių apylinkių? Dažnai čia sugrįžtate?
– Labai pasiilgstu, nėra nė dienos, kad nepagalvočiau. Deja, sugrįžti tenka nedažnai, bet kai manęs paklausia, kur norėčiau atsidurti, kad tikrai praleisčiau gražiausias atostogas, tai visada mano atsakymas tas pats – Šateikiuose, toje pievoje, kur žaisdavau maža, kvepiančioje motiejukais ir kitais žolynais, kai leidžiasi saulė ir apšviečia kiekvieno žiedelio kontūrą… Nueiti į senąsias kapines aplankyti protėvių, basomis kojomis pavaikščioti po senelių kiemą, užsėtą mažais švelnučiais dobiliukais, žaisti močiutės gėlių darželyje. Labai norėčiau į TĄ vaikystę. Niekada nesigėdijau pasakyti, kad esu kilusi iš mažo kaimelio, kad augau kaime – aš tuo didžiuojuosi!
– Kokie yra Jūsų kaip kūrėjos ateities planai?
– Mano kiekvienas darbas sulaukia savo laiko, nebūna nei per anksti, nei per vėlai – reikia tam momento. Turiu planų rengti personalinę darbų parodą galerijoje, taip pat norėčiau dalyvauti bendroje lietuvių menininkų parodoje Briuselyje. Bandau turėti pakankamai darbų kitų metų pradžiai ir, jei suspėsiu, dalyvausiu.
Labai džiaugiuosi ir tuo, kad esu sulaukusi kvietimo dalyvauti Plungės kultūros centro organizuojamoje tautodailininkų jubiliatų parodoje gruodžio mėnesį. Nors pati atvykti ir negalėsiu į parodos pristatymą, tačiau stengsiuosi, kad mano kūrybos darbai čia būtų pristatyti.
Gyvenime vadovaujuosi principu, kad jeigu nori būti lydimas sėkmės, turi išlipti iš komforto zonos, nes reikia daug dirbti, o tai nėra komfortiška. Taigi, jei reiks, arsiu naktimis, bet tikslą pasieksiu. Visada tik pirmyn! Ir visada reikia skleisti gėrį bei krautis turtus danguje, nes tai, ką turime čia, ten nepasiimsime.
– Buvo malonu pasikalbėti. Dėkoju.
