Daugiau nei dvidešimties metų patirtį kultūros srityje sukaupusi Telšių kultūros centro archyvarė, personalo dokumentų valdymo specialistė Sigita Gailiuvienė, be pagrindinių savo pareigų, jau porą metų eina Etninės kultūros globos tarybos vyriausiosios specialistės pareigas Žemaitijos regione.
Jos kasdienis darbas apima regioninės tarybos veiklos organizavimą, posėdžių rengimą ir protokolavimą, veiklos planų ir ataskaitų rengimą, bendradarbiavimą su institucijomis ir nevyriausybinėmis organizacijomis, taip pat etninės kultūros stebėseną ir informacijos sklaidą.
Apie šio darbo iššūkius ir etninės kultūros svarbą šiandien kalbamės su S. Gailiuviene.
– Kokius laikus šiandien išgyvena etninė kultūra? Ką Jums ji reiškia?
– Etninė kultūra šiandien išgyvena labai įdomų laiką – ji nebėra savaime suprantama, bet kartu tampa vis labiau sąmoningai pasirenkama. Anksčiau daugelis dalykų – tarmė, papročiai, kalendorinės šventės – buvo natūrali kasdienybės dalis. Dabar tam reikia pastangų, sąmoningo apsisprendimo.
Asmeniškai man etninė kultūra yra tapatybės pamatas. Tai ne vien folkloras ar sceninė tradicija. Tai kalba, bendravimo būdas, santykis su žeme, su bendruomene, su istorija. Dirbdama matau, kad kai žmogus atranda savo regioninę tapatybę, jis tampa tvirtesnis ir platesnio pasaulio kontekste.
– Kokie svarbiausi įvykiai ar iniciatyvos 2025 metais vyko etninės kultūros srityje?
– 2025-ieji buvo nuoseklaus stiprinimo ir kryptingo darbo metai. Daug dėmesio skirta tradicinės muzikos puoselėjimui ir pasirengimui Kanklių metams – regionuose vyko edukacinės veiklos, stiprintas bendradarbiavimas su folkloro kolektyvais ir kultūros centrais.
Taip pat tęstas sistemingas darbas nematerialaus kultūros paveldo srityje – vertybių identifikavimas, jų dokumentavimas, bendruomenių konsultavimas. Tai atsakingas procesas, reikalaujantis glaudaus bendradarbiavimo su tradicijų puoselėtojais regionuose.
Svarbi kryptis 2025 metais buvo ir jaunimo įtraukimas – siekta, kad etninė kultūra būtų integruojama į edukacines veiklas ir taptų natūralia regioninės tapatybės dalimi. Mano vertinimu, šie metai parodė, kad etninė kultūra stiprėja tada, kai derinamas institucinis nuoseklumas ir gyva bendruomeninė praktika.
– Kokie yra pagrindiniai prioritetai šiems metams?
– Didžiausias prioritetas – regioninė tapatybė ir jaunimo įtraukimas. Jei tradicija lieka tik vyresniosios kartos rankose, ji neturi ilgalaikės perspektyvos.
Taip pat svarbu, kad etninė kultūra būtų ne tik saugoma, bet ir aktualizuojama – kad ji kalbėtų šiuolaikiniam žmogui. Administracinėje veikloje daug dėmesio skiriame bendradarbiavimui su savivaldybėmis, kultūros centrais, švietimo įstaigomis, nes be institucinio stabilumo tradicijų tęstinumas būtų trapus.
– Kas Jums pačiai įdomiausia šiame darbe?
– Labiausiai įkvepia susitikimai su žmonėmis. Žemaitijoje labai aiškiai juntamas stiprus savasties jausmas. Kai matai, kad tradicija nėra tik formalus paveldas, o gyvas pasididžiavimo šaltinis, supranti savo darbo prasmę.
Man įdomu stebėti, kaip administraciniai sprendimai virsta realiais kultūriniais procesais – renginiais, edukacijomis, iniciatyvomis. Tai leidžia jausti, kad darbas turi apčiuopiamą rezultatą.
– Kokios didžiausios viltys ir iššūkiai ateičiai?
– Didžiausias iššūkis – kartų kaita ir demografinė situacija regionuose. Jei mažėja gyventojų, mažėja ir natūrali tradicijų perdavimo aplinka.
Tačiau vilčių tikrai yra. Pastebiu, kad jauni žmonės vis dažniau atsigręžia į savo šaknis – domisi folkloru, tarmėmis, tradicine muzika. Jei etninė kultūra bus suvokiama kaip vertė, o ne tik nostalgija, ji turės tvirtą ateitį.
– Kaip Telšiai laikosi etninės kultūros srityje?
– Telšiai man pirmiausia asocijuojasi su stipria Žemaitijos savimone. Čia etninė kultūra nėra deklaratyvi – ji juntama kalboje, renginiuose, bendruomenės laikysenoje.
Telšiai turi aktyvias kultūros institucijas, folkloro kolektyvus, gyvą švenčių tradiciją. Svarbiausia – čia natūraliai skamba žemaičių tarmė. Mano vertinimu, Telšiai išlaiko vienas stipriausių pozicijų regione etninės kultūros srityje, nes tradicija čia nėra dirbtinai kuriama – ji tęsiama.
