ISTORIJA
Lietuvos muziejų asociacija jau keturiolikti metai vykdo nacionalinę kultūros paveldo aktualinimo akciją „Lietuvos muziejų kelias“. 2023–2027 m. šios akcijos programa skirta temai „Europos ženklai Lietuvoje“ ir kviečia pažvelgti į Lietuvos kultūros paveldą Europos kultūros istorijos ir idėjų kontekste. Teminė šios programos kryptis siejama su Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo (1911–2004) emigracijoje parašyta esė knyga „Gimtoji Europa“, kurioje per rytų europiečio patirtį Europa apmąstoma kaip erdvė, kur europietiškas tapatumas formuojasi kartu su gimtosios vietos atmintimi ir skirtingų kultūrų sąveika.
Žemaičių dailės muziejus, ilgametis „Lietuvos muziejų kelio“ akcijos dalyvis, bendradarbiaudamas su laikraščio „Plungė“ redakcija, pristato straipsnių ciklą, pasakojantį apie išskirtinį Plungės krašto klasicizmo architektūros paveldą, atskleidžiantį lokalinį ir regiono kultūrinės raidos savitumą bei nacionalinės architektūros kontekstą. Straipsnių serijos idėjos autorė – Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja, istorikė dr. Jolanta Skurdauskienė. Skaitytojams artimą ir aktualią formą ciklui suteikė Daiva Gerikienė, laikraščio „Plungė“ redaktorė ir žurnalistė.
XVIII–XX a. pradžios architektūra tarp regiono savitumo ir europinių idėjų
Klasicizmo architektūros stilius Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pradėjo plisti XVIII a. antrojoje pusėje. Ankstyvajame sklaidos etape pastatuose dažnai buvo derinamos iki tol architektūroje dominavusio baroko ir naujojo stiliaus klasicizmo formos. Iki XIX a. vidurio Lietuvoje priartėta prie gryno, griežto ir racionalaus klasicizmo, kuriame jau nerasime iki tol būdingo barokinio puošnumo, teatrališkumo. Šio stiliaus pastatų daugiausia buvo sukurta ir pastatyta sostinėje Vilniuje (ryškiausi pavyzdžiai – Vilniaus arkikatedra bazilika, Vilniaus rotušė). XIX a. antrojoje pusėje–XX a. pradžioje, išpopuliarėjus istorizmui, istorinių pastatų atkartojimo ir interpretavimo idėjoms, klasicizmas atgimė nauju pavidalu. Šis atsinaujinęs stilius imtas vadinti neoklasicizmu.
Dabartinio Plungės dekanato teritorija išsiskiria net keturiais išraiškingais klasicistinių formų paminklais, atspindinčiais klasicizmo stiliaus ankstyvąsias ir vėlyvąsias tendencijas. Tokią šio stiliaus objektų gausą lėmė mūsų krašte istoriškai susiklosčiusi žemėvaldos, valdytojų – vietos bažnyčių globėjų įvairovė, išsilavinimas, ekonominė padėtis. Būtent čionykščiai dvasininkai bei didikai ir buvo klasicistinės architektūros sakralinių pastatų atsiradimo iniciatoriais, kvietusiais sakralinės paskirties pastatus projektuoti aukšto profesionalumo specialistus.
Istorikai XVIII amžių dažnai vadina Apšvietos amžiumi. Tuo metu Europoje kilo galingas kultūrinis, intelektualinis sąjūdis, kurio metu buvo iškeliamas proto autoritetas, kritikuojamos dogmos ir prietarai. Moksle vyko didžiulis proveržis. Jo metu iki tol tik su karyba siejama inžinerija atsiskyrė nuo amatų ir suformavo savarankišką civilinės inžinerijos kryptį. Visa tai dar labiau veikė pramonės plėtojimąsi ir visuomenės modernizaciją.
Klasicizmo idėjų suklestėjimą architektūroje skatino XVIII amžiaus archeologiniai atradimai Pompėjoje ir Herkulanume, mokslo ir inžinerijos atradimai, pasikeitusi politinė ir filosofinė aplinka. Klasicizmo stiliaus architektūra reiškė ir naują žmonijos epochą (XVIII a. pab.–XIX a.), kurioje pradėta taikyti naujus matematinius skaičiavimus, inžinerines technologijas, gamybos metodus, medžiagas ir t. t. Be to, šio stiliaus pastatų statyba buvo pigesnė nei gotikos ar baroko pastatų, todėl patrauklesnė karų ir kitų negandų nualintoms Europos visuomenėms. Klasicizmas rėmėsi logika ir paprastumu, todėl statybose buvo pasitelkiamas racionalumas, standartizacija ir mokslo pažanga. Visa tai leido statyti reprezentatyvius, didingus pastatus už kur kas mažesnę kainą.
Įdomu, kad į Plungės kraštą naujovės atėjo jau ankstyvuoju klasicizmo sklaidos laikotarpiu, jau XVIII a. antrojoje pusėje. Per kiek ilgesnį nei šimto metų laikotarpį čia buvo pastatyti keturi klasicistinio stiliaus sakralinės paskirties pastatai, o jų kūrėjais buvo iškilūs Lietuvos klasicizmo ir istorizmo krypčių architektai. Žymiausias iš jų – Augustinas Kosakauskas (1737–1803), ankstyvosios Lietuvos klasicizmo kūrėjų kartos atstovas, laikomas vienu iš klasicizmo pradininkų Lietuvoje, LDK karo inžinierius, kūręs tiek sakralinius pastatus, tiek didikų rezidencijas. Jis garsėjo moksliškai pagrįstu, racionaliu požiūriu į architektūrą. Bene ryškiausias šio architekto kūrinys – Žemaičių Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia (1785–1822), dabar turinti bazilikos titulą, pastatyta Žemaičių Kalvariją valdžiusių dominikonų užsakymu ir pastangomis. Architekto projektuota Žemaičių Jeruzale vadinamo miestelio šventovė pasižymi klasicistine darna ir monumentalumu. Tiesa, amžininkų prisiminimuose rašoma, kad dėl lėšų stokos nepavyko visiškai realizuoti architekto sumanymo, bažnyčios sienų ir bokštų aukštis keletu sieksnių buvo sumažintas.
Dviejų Plungės klasicizmo paminklų – Plungės bažnyčios varpinės (1849–1850) ir Senosiose kapinėse esančios Visų Šventųjų koplyčios (1858) – architekto(-ų) vardas neišliko. Žemaičių kapitulos kanauninkas Vincentas Juzumas (1819–1901) yra užsiminęs, kad varpinę projektavo Kretingos bernardinų vienuolyno brolis. Abu minėti pastatai Plungės mieste iškilo XIX a. viduryje, didikų Zubovų Plungės dvare ir miestelyje vykdytų statybų metu. Tiek varpinės, tiek laidojimui skirtos ir labiau nedidelę bažnyčią primenančios kapinių koplyčios formos ir komponavimas kraštovaizdyje liudija, kad šiuos pastatus projektavo gan aukšto profesinio pasirengimo specialistai.
Dar vieną Plungės dekanato sakralinį pastatą – neoklasicistinių formų Kulių Šv. vyskupo Stanislovo parapijos šventovę projektavo Karlas Eduardas Strandmannas (1867–1946). Ilgą laiką Liepojoje gyvenęs švedų kilmės architektas Lietuvos sakralinėje architektūroje paliko ryškų pėdsaką. Jo autorystei yra priskiriama daugiau nei dešimt suprojektuotų šventovių, ir šis skaičius nėra galutinis. Didiko Mykolo Mikalojaus Oginskio (1849–1902) užsakymu projektuota Kulių bažnyčia yra unikaliausias, labiausiai išsiskiriantis architekto, kūrusio daugiausia veržlių neogotikos formų šventoves, darbas. Beje, jam nepavyko iki galo įgyvendinti pirminio Kulių parapijos bažnyčios projekto. Tam pasipriešino vietos gyventojai, pareikalavę Antikos šventyklą primenančiai bažnyčiai suprojektuoti ir pastatyti bokštą.
Klasicizmo architektūra Lietuvos regionuose ilgą laiką nesulaukė atidesnio visuomenės ir tyrėjų dėmesio. Taip įvyko dėl keleto priežasčių. Ją nustelbė didesnį vizualinį efektą paliekantys baroko ir medinės liaudies architektūros paveldo objektai, o XX a. politinių ir kultūrinių lūžių kontekste klasicistiniai statiniai neretai buvo suvokiami kaip „paprastesni“ ar mažiau reprezentatyvūs.
Lietuvos muziejų įgyvendinama programa „Europos ženklai Lietuvoje: klasicizmas“ yra puiki proga atkreipti dėmesį į mūsų aplinkoje esantį klasicizmo paveldą, kuris yra svarbi Lietuvos kultūros dalis, liudijanti stiprų ryšį su Europos intelektualinėmis idėjomis ir jų sklaida. Tai leidžia giliau pažvelgti į Lietuvos architektūros modernėjimo procesus, atrasti regionų kultūrinius savitumus, suprasti mokslo, meno, kultūros, technologinių idėjų ir inžinerinių naujovių sklaidą.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
