Pasigirsiu, kad jau atlikau savo pilietinę pareigą – atidaviau savo balsą Prezidento ir Europos Parlamento išankstiniuose rinkimuose. Dėl pirmojo pasirinkimo ilgai svarstyti neteko – buvau tvirtai nusprendusi, ką norėčiau matyti prie mūsų valstybės vairo, o dėl antrojo balsavimo nebuvau tokia užtikrinta. Prisipažinsiu – suglumau.
Susierzinau matydama neapsakomo ilgio išklotinę su galimų parlamentarų pavardėmis. Oho, kiek norinčių išvykti į Briuselį! Teigiama, kad šį kartą kandidatų į Europos Parlamentą sąrašas kaip niekad ilgas – net 16 įvairiausių partijų, komitetų, judėjimų… Suprantu, kad stovint balsavimo kabinoje tikrai ne laikas užsiimti išvedžiojimais, kas geresnis ir vertesnis atstovauti mums Europoje, reikėtų būti jau kaip ir nusprendus. Tuo labiau kad per visą rinkimų maratoną ne kartą teko išgirsti, jog domėtis tuo, ką politikas nuveikė valstybės, vadinasi, ir tavo labui, reikia tikrai ne rinkimams atėjus. Esą stebėti, analizuoti išrinktųjų darbą būtina pradėti likus bent jau pusmečiui iki naujų rinkimų (kalbėta konkrečiai apie Europos Parlamente sėdinčiuosius). Aišku, yra racijos šiame pasakyme. Tačiau visada buvau euroskeptikė, manau, kaip ir gana nemaža dalis kitų lietuvaičių – rinkimai į Europos Parlamentą mūsų šalyje paprastai nesulaukia didelio rinkėjų susidomėjimo, kad ir kaip bebūtų dėl to gaila ir pikta visokiems politologams.
Mano manymu, stebėtis rinkėjų pasyvumu nevertėtų. Visų šiųmečių rinkimų įkarštyje teko žiūrėti vieną laidą, kurioje svečiavosi kai kurie kandidatai į Europarlamentą. Vienas jų, jau turintis europarlamentaro darbo patirties, rėžė tiesiai šviesiai, jog tikrai labai nemenkai daliai kandidatuojančiųjų pagrindinis tikslas, kodėl siekiama mandato Europos Parlamente, yra (kaip netikėta!) pinigai, siekis užsitikrinti orų pragyvenimo šaltinį. Kitas laidos dalyvis apskritai kėlė klausimą dėl, jo nuomone, esminės priežasties, kodėl tarp žmonių vyrauja skeptiškos mintys, – tai išrinktųjų politikų atstovavimo savo šaliai kokybė.
Ar ta kokybės kartelė per artimiausius metus bus kilstelėta? Finišo tiesioji jau netrukus. Sekmadienį rinkimai baigsis, tada ir paaiškės, kam atiteks garbė tą kartelę iškelti aukščiau ar, neduok Dieve, ją dar labiau nuleisti. Nors klausimas, ar begali ji būti žemiau nei dabar?
Apie pabaigą šią savaitę prabilo ir Rūta Meilutytė. Paskelbusi savo sprendimą baigti profesionalios sportininkės karjerą, olimpinė plaukimo čempionė sukėlė didžiulę emocijų bangą visuomenėje. Na, apsisprendė žmogus ir kas čia tokio? Skaitant staiga pradėjusius „plaukti“ straipsnius apie jos pasiekimus, vėl parodytą filmą apie šią sportininkę apėmė jausmas, lyg ji ne apie karjeros pabaigą pranešė, o nutiko kažkas blogiau – jos netekome amžiams… Šaunuolė Rūta, kad tvirtai apsisprendė! Juk kiekviena pabaiga – kažko naujo pradžia. O, kaip sakė pati Rūta, jai tos naujos pradžios, naujų distancijų už baseino ribų labai norisi.
Sėkmingo starto palinkėkime ir Lietuvai. Rinkimų maratonas baigiasi. Pagaliau.
