Gegužės mėnuo gražus ne tik sodų ir laukų žydėjimu, sodria pievų žaluma. Nuo seno jis pašvęstas Tai, kuri vadinama gražiausiais vardais: Aušros žvaigžde, Paslaptingąja rože, Dangaus vartais, Ligonių sveikata, Nusidėjėlių gynėja… Laikas, kada gamta išsiskleidžia visu savo grožiu, paskirtas ypatingam Dievo Motinos garbinimui. Gegužės mėnesį Bažnyčia kviečia savo vaikus kas vakarą rinktis į parapijų bažnyčias, prie sodybose, laukuose, pakelėse stovinčių koplytėlių, prie namuose papuoštų Švč. Mergelės Marijos altorėlių gegužinėms pamaldoms, liaudyje dar vadinamoms mojavomis.
Lietuvoje, palyginus su kitais katalikiškais kraštais, gegužinės pamaldos įvestos gana vėlai, ir ne sostinėje Vilniuje, kaip būdavo kitais atvejais, bet neseniai įkurtoje Seinų vyskupijoje. Tos vyskupijos valdytojas prelatas Butkevičius, kilęs iš Kretingos bajorų, ką tik išrinktas šioms pareigoms, buvo nuvykęs į Romą. Ten jis prisižiūrėjo gegužinių pamaldų, laikomų su visu iškilmingumu. Grįžęs 1853 m. spalio mėnesį ir perėmęs vyskupijos valdymą, pirmiausia gegužines pamaldas jis įvedė Seinų katedroje, o netrukus ir visoje vyskupijoje. Žemaičių vyskupiją tuo metu valdė vyskupas Motiejus Valančius, išplatinęs gegužines pamaldas ir savo vyskupijoje.
Gegužinėms pamaldoms nėra nustatyta privalomų maldų. Lietuvoje jos susideda iš skaitomos ar giedamos Švč. Mergelės Marijos litanijos, Šv. Bernardo maldos ir giesmės „Sveika, Marija“. Po jų gali būti giedamos ir kitos Marijos garbei skirtos giesmės.
1919 m. Tilžėje išleista Lietuvoje katalikų plačiai vartota maldaknygė „Šaltinis“ paaiškinime apie Marijos mėnesį (556-557 psl.) nurodo, kaip gegužines pamaldas švęsti. Joje rašoma: „Kurie negalėsite per darbus dienose to gražiausio Marijos mėnesio lankyti bažnyčią ir ten būti draugininkais meldimosi, tie gi užveskite tas maldas po sodžius ir namus jūsų. Papuoškite, išdabinkite gražius altorėlius aprinktoje ant to koplytėlėje (jei tokią sodžiuje turite, o jei ne, tai nors čystose seklyčiose, Abrozdą Švenčiausios Marijos gražiai apkaišę, žvakes prieš jį uždegę) ir visi drauge susirinkę dailiai užgiedokite šitą giesmę: „Sveika, Marija, Dievo Motina,/Kaip saulė šviesi, kaip drąsa gryna./Atmink ant mūsų savo širdyje,/Melskis už mumis, Sveika MARIJA“.
Toliau rašoma: „Labai naudingu ir pagirtu daiktu būtų, idant skaitytojas atskaitytų ant kožnos dienos paskirtus skaitymus ir Litaniją su maldomis prie Panelės Švenčiausios iš mojinės knygelės“.
Tai, kad Gegužinių pamaldų giesmės nėra „Kantičkose“, Marijos giesmių skyriuje, galėtų reikšti, jog tais metais (1859), kai vyskupas M. Valančius „Kantičkas“ perredagavo ir pirmą kartą išleido, toji giesmė dar nebuvo žinoma. Ji tik vėliau įdėta knygos gale, kaip priedas. Visa tai reikštų, kad gegužinės pamaldos mūsų, Žemaičių, vyskupijoje buvo įvestos „nepakajų“ ir persekiojimų metais (maždaug apie 1863 m.). Be to, kad jos taip greitai Lietuvoje paplito, kad visur buvo taip vienodai atliekamos, galima spėti, jog jų autorius ir platintojas turėjo būti didelis autoritetas, kurio anuo metu labai greitai paklausyta.
Gegužinės pamaldos vykdavo ne tik bažnyčiose, bet ir laukuose prie kryžių, koplytėlių, privačiuose namuose, kur temstant, suskambinus varpu ar kitu instrumentu, žmonės rinkdavosi giedoti Marijos litanijos ir giesmių. Atokiau gyvenantys pamaldas atlikdavo savo šeimos ratelyje. Lietuvos kaime tai buvo ypatinga liaudies pamaldumo praktika. Į šias pamaldas įsijungdavo visi: vaikai, rinkdami laukų gėles Marijos paveikslui papuošti, jaunimas, pindamas vainikus ir kitaip puošdamas Marijos altorėlį ar paveikslą. Mergaitės išimdavo iš kraičio skrynių gražiausius savo rankdarbius ir juos meniškai pritaikydavo išpuošti seklyčiai, kurioje būdavo atliekamos gegužinės pamaldos. Moterys sunešdavo vaškines žvakes, vyrai vadovaudavo giedojimui. Tai buvo graži, sava kaimo bendruomenės dvasinio pakilimo šventė. Maldos baigdavosi ir laukais pasklisdavo dainos, armonikos garsai, žemę drebindavo rateliai. Senosios lietuviškos mojavos ypatingos tuo, jog šalia maldos būdavo vakarojama.
Gegužinių pamaldų tradicija daugelyje Lietuvos vietų atgijo prasidėjus Atgimimui. Gražu ir prasminga, jog ši tradicija šiandien plinta ne tik kaimuose – giedoti būreliais renkasi ir miesto gyventojai, su nostalgija menantys savo jaunystės laikų puošnias ir skambias mojavas.
Nors dabartinės mojavos tėra tik menkas prieškarinių laikų atspindys, nuoširdumo jose nė kiek ne mažiau. Tuo neleidžia suabejoti gražūs būreliai plungiškių, jau daug metų kas vakarą visą gegužės mėnesį nuoširdžiausiais žodžiais sveikinantys Dievo Motiną prie išpuoštų koplytėlių Klevų, Kuršių ir Statybininkų gatvių sandūroje bei Telšių gatvėje.
Pirmąją iš minimų koplytėlių 1994 m. pastatė Ramutė ir Konstantinas Laučiai. Kodėl koplytėlė pastatyta būtent šioje vietoje? Į gegužines susirinkusieji pasakojo, jos būtent ten norėta statyti naktinį barą. Tada kaimynai ir nutarę tokia forma pasipriešinti jiems nepriimtino objekto statybai. Prie gražiai prižiūrimos medinės koplytėlės kaimynai iš Statybininkų, Laisvės, Ežero, Liepų, Ąžuolų, Draugystės ir kitų aplinkinių gatvių meldėsi dvidešimt metų. Šiais metais gegužinėms pamaldoms apie dvidešimt žmonių renkasi jau prie restauruotos raudonų plytų koplytėlės. Koplytėlė restauruota jų pačių aukomis. O restauravimo darbus atliko UAB „Plungės Jonis“, talkinant klubui „Melioracijos senjorai“. Langus koplytėlei pagamino Adomas Šuleikis, Švč. Mergelės Marijos skulptūrą perdažė Laima Andriuškienė. Koplytėlė šiandien stovi gražiame gojelyje – užaugo kažkada sodintos nuolat genėjamos ir gražiai formuojamos tujos, vazose žydi baltos gėlės, padaryti suoliukai susėsti po maldų, pasidalinti džiaugsmais ir rūpesčiais ar tiesiog skubančiam pro šalį prisėsti Dievo Motinos artumoje.
Telšių gatvėje, šalia posūkio į Aušros gatvę stovinčią Dievo Motinos koplytėlę daugelis mūsų prisimename nuo vaikystės. Tada ji taip pat buvo medinė ir nedidukė. 1989 m., prasidėjus Atgimimui, jau mūrinę ir gerokai didesnę ją atstatė šviesios atminties gydytojas Algirdas Mikulskis. Nuo tų metų apie 20 žmonių, daugiausia iš Telšių gatvės, kiekvieną gegužę renkasi čia gegužinėms pamaldoms. Joms nuo pirmųjų metų vadovauja Domicelė Stankuvienė. Koplytėlę prižiūri ir puošia Janina Čiuželienė. Pagarbinti Dievo Motiną čia neretai stabteli pro šalį skubantys plungiškiai.
Tarp tų dviejų būrelių savo vidine šviesa spinduliuojančių žmonių ypatingai džiugino pirmokai dvynukai Viltė ir Gytis, kas vakarą su močiute ateinantys į gegužines pamaldas prie koplytėlės Klevų–Kuršių gatvių sandūroje. Taip norėtųsi, kad šias gražias tradicijas perimtų ir pratęstų jaunoji karta, kad ir ateityje pačiu nuostabiausiu metų laiku Dievo Motinai būtų giedamos gražiausios giesmės, kuriose – Meilė, Gailestingumas, gyvas tikėjimas ir gamtos grožis. Juk per Mariją einame pas Viešpatį. Tas kelias pats paprasčiausias ir nuoširdžiausias.
(Naudotasi kun. J. Vaišnoros MIC straipsniu žurnale „Laiškai lietuviams“, 2000 m., Nr.5)
