Rugsėjo pabaigoje Telšiuose duris atvėrė Žemaičių muziejaus „Alka“ padalinys – Telšių ješiva: Telšių žydų atminties ekspozicija. Atidaryme dalyvavo Izraelio ambasadorės Lietuvoje pavaduotojas ir konsulas Erezas Golanas. Skaitytojams pristatome išskirtinį šio svečio interviu „Telšių ŽINIOMS“.
– Mūsų mieste – Telšiuose – atverta dar viena muziejinė erdvė – Žemaičių muziejaus „Alka“ padalinys Telšių ješiva: Telšių žydų atminties ekspozicija. Koks pirmas įspūdis ir kokią matote jos viziją?
– Galiu drąsiai teigti, kad Telšių ješivos rekonstrukcija ir atidarymas yra vienas tų projektų, kurie labiausiai palietė mano širdį nuo pat atvykimo į Lietuvą. Iki tragiškų Holokausto įvykių žydų ortodoksų bendruomenė čia klestėjo. Tuo metu Telšių ješiva buvo iškilusi kaip vienas svarbiausių žydų švietimo centrų Europoje, išugdžiusių daugybę puikių mokslininkų. Galimybė pamatyti, kaip ši ješiva vėl atgyja, mane nuoširdžiai sujaudino. Taip pat matyti, kad kuriant pačią parodą detalės buvo kruopščiai apgalvotos – nuo tefilinus (tefilinai yra dvi mažos odos dėžutės, kuriose yra eilutės iš Toros. Jie dėvimi ant galvos ir ant rankos ir prilaikomi odiniais diržais – red. past.) vaizduojančio dizaino iki interaktyvių eksponatų. Aš tai nuoširdžiai vertinu.
– Ant ješivos pastato fasado atidengtas ir paminklas žydų gelbėtojams: Pasaulio tautų teisuolių atminimo ženklas. Kaip vertinate meno kūrinį ir tokį tiek jūsų, tiek mūsų tautai svarbių įvykių įprasminimą?
– Prisipažinsiu, kad tikėjausi išvysti įprastą atminimo lentą, tačiau kai paminklas buvo atidengtas, nustebau išvydęs įspūdingą meno kūrinį. Labai džiaugiuosi, kad žydų gelbėtojai buvo pagerbti tokiu atminimo ženklu. Tai puiki galimybė parodyti mūsų padėką už jų didvyriškumą. Matau, kad Lietuva apskritai labai stengiasi dalytis gelbėtojų istorijomis. Vyriausybė net paskyrė atmintiną dieną – kovo 15-ąją – specialiai tam, kad kiekvienais metais būtų dalijamasi šiomis gelbėjimo istorijomis. Tokios iniciatyvos yra labai svarbios.
– Telšiuose ješiva buvo įkurta 1875 m. Kaip manote, kokią įtaką šios mokymo įstaigos įkūrimas turėjo tiek žydams, tiek Telšių gyventojams?
– Lietuvos ješivos pritraukė tūkstančius jaunų žydų mokslininkų, kurie po studijų ješivose tapo rabinais, mokslininkais, rašytojais, politinių judėjimų aktyvistais ir žymiais verslininkais. Šios įstaigos išugdė žydų ortodoksų bendruomenių lyderius, kurie rodė kelią jais sekusioms bendruomenėms. Panašiai nutiko ir Telšiuose, tai leido miestui iškilti kaip visame pasaulyje žinomam švietimo ir dvasinio ugdymo centrui.
– Kadangi daugiausia kalba sukasi apie ješivą – mokymo įstaigą, gal galime pakalbėti ir apie šių dienų švietimą: įvardykite pagrindinius žydų ir lietuvių ugdymo įstaigų skirtumus ir panašumus.
– Reikia prisiminti, kad ješiva atstovauja ortodoksų žydų institucijoms, o šiandien dauguma žydų studentų Izraelyje ir visame pasaulyje universitetuose ir kolegijose studijuoja ne tik religijos mokslus, bet, žinoma, ir pasaulietinius mokslus, kaip ir Lietuvoje. Šiandien Izraelyje po vidurinės mokyklos baigimo studentai paimami į karo tarnybą, o po jos paprastai kelis mėnesius keliauja po pasaulį, tyrinėja tolimuosius kraštus. Dėl šios priežasties akademines studijas studentai pradeda vėliau, į jas atvyksta labiau subrendę ir patyrę, kartais net su svarbių žinių bagažu, kurį įgijo atlikdami karo tarnybą, pavyzdžiui, žinios, susijusios su IT, kalbomis, inžinerija ir pan. Manau, kad tai jiems labai naudinga.
– Savo kalboje per ješivos atidarymą akcentavote, kad šiandien nebereikėtų fokusuotis tik į Holokaustą, kalbėti vien tik apie tai, kiek žmonių buvo nužudyta, kaip ir kur žydų bendruomenė buvo sunaikinta. Suprantama, to niekas ir niekada nepamirš, bet, jūsų nuomone, reikėtų daugiau vertinti ir analizuoti gražius pavyzdžius – žydų ir lietuvių gyvenimą drauge, tarpusavio ryšius, žydų istoriją, jų gyvenimą: rūbus, tradicijas, religiją. Kodėl? Ar tai bus lengva padaryti ir kaip tai turėtų vykti?
– Žinoma, labai svarbu žinoti apie Holokausto tragediją ir užtikrinti, kad tokie įvykiai niekada nepasikartotų. Tačiau, jei žmogus iš tikrųjų nori suvokti netekties gylį, jis turi žinoti, kas jie iš tikrųjų buvo, kokia buvo jų istorija, tradicijos, kultūra ir religija. Tik tada, kai jaučiatės artimas žmogui, tarsi asmeniškai jį pažinojęs, galite jausti skausmą dėl jo netekties. Daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių trečdalį ar net pusę gyventojų kadaise sudarė žydai, deja, beveik visi jie buvo nužudyti per Holokaustą. Ar nenorite apie juos sužinoti daugiau? Tai buvo jūsų tėvų ir senelių draugai ir kaimynai. Tai yra trūkstama Lietuvos, ne tik žydų tautos, istorijos dalis, todėl centrai ir muziejai, kuriuose dalijamasi Lietuvos žydų bendruomenių istorija ir kultūra, yra itin svarbūs visiems Lietuvos žmonėms.
– Mūsų miesto garbės pilietis Miša Jakobas savo viename straipsnyje sakė: „Jau seniai noriu visai Lietuvai tarti, kad aš negyvenu žydšaudžių šalyje, kad lietuvių tauta nėra žydšaudžių tauta, ir kibsiu į atlapus kiekvienam, kuris išdrįs bent mintyse apie tai pagalvoti. Dar kartą amžina atmintis tiems, kurie gelbėjo savo kaimynus pažįstamus ir svetimus, o vaikus slėpė bulvių maišuose. Taip, buvo ir tokių, kurie praliejo nekaltų žmonių kraują, niekino ir tyčiojosi, daužė ir kankino, bet juk ne visi ir ne visa tauta.“ Ar galime taip ar kažką panašaus išgirsti ir iš jūsų?
– Miša Jakobas nuoširdžiai išreiškė savo jausmus, paminėdamas gerai žinomą faktą, kad per Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje buvo daug heroizmo ir gelbėjimo atvejų. 2022 m. lapkričio mėn. į Lietuvą atvyko didžiausio Holokausto švietimo ir tyrimų centro „Yad-Vashem“ pirmininkas Dani Dayanas specialiai tam, kad kartu su Ministre Pirmininke Ingrida Šimonyte ir Izraelio ambasadore Lietuvoje Hadas Wittenberg Silverstein apdovanotų keturias lietuvių šeimas kaip Pasaulio tautų teisuolius. Mes tikime, kad kalbėti apie tuos, kurie tamsiausiais laikais nušvietė pasaulį ir išgelbėjo nekaltų žmonių gyvybes, yra labai svarbu.
Kaip teisingai paminėjo Miša Jakobas, lietuvių tauta, žinoma, nėra žydšaudžių tauta. Prieš 80 metų būta pačių įvairiausių drąsos žinią ir šiandien nešančių gelbėjimo istorijų, būta ir nemažai su naciais kolaboravusių lietuvių, tačiau dauguma visuomenės buvo abejingi. Tai nulėmė, kad beveik visa Lietuvos žydų bendruomenė Holokausto metu buvo masiškai išžudyta.
Lietuviai turi suvokti, kad Lietuvos žydus per Holokaustą žudė jų piliečiai, kad lietuviai taip pat dalyvavo naikinant žydus ir kaimyninėse šalyse. Toks pripažinimas būtinas dabartinei ir būsimoms lietuvių kartoms. Jei iš tiesų norima suprasti Holokausto Lietuvoje istoriją, svarbu mokytis viso tuometės istorijos paveikslo – siaubingų istorijų apie lietuvius, kolaboravusius su naciais, jaudinančių istorijų apie lietuvius, kurie, rizikuodami savo gyvybe, gelbėjo kitus nuo mirties, taip pat istorijų apie ištisas bendruomenes, kurios užmerkė akis prieš blogį.
– Yra daug telšiškių, tragišku laikotarpiu gelbėjusių žydų vaikus ir suaugusiuosius. Kokius žodžius norite jiems skirti?
– Žodžiais sunku apsakyti dėkingumą ir pagarbą visiems, kurie tamsiausią nevilties ir skausmo valandą tapo vilties ir gailestingumo simboliu. Pasaulio tautų teisuoliams įteikiamuose medaliuose įrašytas Talmude randamas pasakymas – išgelbėjęs vieną gyvybę išgelbėja visą pasaulį. Ši mintis atskleidžia tokio nepaprastai drąsaus gelbėtojų pasirinkimo reikšmingumą ir tarsi vainikuoja didvyriškas dažnai paprastų žmonių istorijas.
Neseniai teko skaityti Kalno gatvėje gyvenusios telšiškės Domicelės Pagojūtės – atsidavusios katalikės, paprastos darbininkės bei sumanios ir drąsios žydų gelbėtojos – istoriją. Telšiuose, nacių centro panosėje, ji įrengė žydų slėptuvę, saugojo jai patikėtus vertingesnius žydų daiktus, pasitelkdama savo giminių ir bičiulių ratą padėdavo žydams surasti naujas slėptuves. Teko skaityti ir apie Stanislavą Dausinienę, ištikimą adventistę, kuri su savo gelbėjama žydų mergaite buvo areštuota ir uždaryta į kalėjimą, bet sugebėjo drauge iš jo pabėgti. Istorijos apie ištisas šeimas, įsitraukusias į gelbėjimo procesą, nepaprastai įkvepia. Mane sujaudino istorijos apie nemažai Telšių krašto herojų, gyvenusių paprastus gyvenimus, bet lemiamą akimirką priėmusių kažkieno likimą pakeitusį sprendimą – gelbėti. Žinoma, visa Holokausto istorija yra skaudi ir tragiška, nes apie 95 proc. Lietuvos žydų buvo žiauriai nužudyta. Tačiau šios gražios gelbėtojų istorijos praskaidrina tamsą. Todėl labai kviečiu visus telšiškius susipažinti su savo krašto didvyrių istorijomis, pasakoti jas savo vaikams, mokyti mokyklose, nes tai žmogiškumo, atjautos ir heroizmo etalonas.
– Telšiuose lankėtės pirmą kartą. Kokį įspūdį paliko mūsų miestas? Jo žmonės? Tikiuosi, jog tai buvo ne paskutinis jūsų vizitas į Žemaitijos sostinę?
– Mane nepaprastai sužavėjo jautrūs Telšių žmonės, sutikti per ješivos atidarymo ceremoniją ir įspūdingoje parodoje. Didelį įspūdį paliko čia įsikūręs Menų fakultetas, kuriame turėjau galimybę apsilankyti, bei nepaprastai graži Telšius supanti gamta. Labai laukiu kito vizito.
Taip pat turėjau malonumą susitikti su rajono meru Tomu Katkumi ir jo komanda. Pajutau jaunatvišką ir ambicingą Savivaldybės atmosferą. Šiomis dienomis deriname miestų partnerių sutartį tarp Telšių ir Kirjat Jearimo – Izraelio miesto, kurį, beje, įkūrė Telšių žydų palikuonys. Tikiuosi, kad po kelių savaičių su didele delegacija iš Izraelio vėl atvyksiu į Telšius pasirašyti sutarties ir skatinti miestų ryšių.
Taip pat pakviečiau merą T. Katkų prisijungti prie kino projekto „Izraelio kinas tavo mieste“, kurio metu Lietuvos miestuose rodome garsius Izraelio kino filmus. Tikiu, kad nuo šiol mūsų bendradarbiavimas taps dar glaudesnis, o aš galėsiu džiaugtis dar daugiau progų aplankyti mielą Telšių miestą.
