Šiemet sukanka 150 metų, kai buvo pastatyta Mažeikių geležinkelio stotis.
Paprašytas įvardinti, kokią reikšmę miesto istorijai turėjo pastatas, muziejininkas Vytautas Ramanauskas jį palygino su Gedimino pilimi Vilniuje – tai Mažeikių miesto simbolis.
Miesto simbolis
Pro Mažeikių kaimą Liepojos–Romnų geležinkelio linija pradėta tiesti 1869 metais. Po penkerių metų pradėjo veikti Mažeikių geležinkelio stotis, kuri buvo Viekšnių valsčiuje. Dar po dvejų metų, Mažeikių geležinkelį sujungus su Ryga, pradėjo veikti ir antroji – Mintaujos, arba Nitauskos, geležinkelio stotis, kuri buvo dabartinėje Pramonės gatvės pabaigoje (sunaikinta 1915 metais Pirmojo pasaulinio karo metu, traukiantis Rusijos imperijos kariuomenei).
1876 metais pastatytas dabartinis geležinkelio stoties pastatas, ir tai buvo pirmasis mūrinis miestietiškas pastatas, aplink kurį po ketverių metų, suformavus sklypus dabartinėse Vasario 16-osios ir Laisvės gatvėse, prasidėjo Mažeikių miesto augimas.
„Iki tol, kol nebuvo geležinkelio stoties, Mažeikiai buvo tik mažas kaimelis, todėl ją galima pavadinti miesto gimimo simboliu. Pavyzdžiui, kad ir banko pastatas Laisvės gatvėje – jis yra gražus, tačiau tai tėra architektūros objektas, o štai geležinkelio stotis yra naratyvas, tai yra miesto istorijos pradžia, nuo kurio galime ją sudėlioti į prasmingą Mažeikių miesto visumą“, – sakė V. Ramanauskas.
Lankė įžymūs asmenys
Vienu metu geležinkelio stotis buvo pakeitusi pavadinimą – 1899 metais ji buvo pavadinta Muravjovo, 1863–1864 m. sukilimo slopintojo, vadinto Koriku, vardu. Šis pavadinimas „išsilaikė“ dvidešimt metų.
Mažeikių geležinkelio stotyje lankėsi pasaulio istorijoje įamžinti asmenys: Rusijos caras Nikolajus II, kuris pro čia vyko į Liepoją ir toliau į Angliją ten aplankyti karaliaus, 1917 metais – Vokietijos kaizeris Vilhelmas II, pro čia vykęs inspektuoti Rytų fronto.
Po dvejų metų stoties laukiamojoje salėje savo karininkų į generolus buvo pakeltas Pavelas Bermontas-Avalovas, kuris, subūręs savo kariuomenę, bandė užimti Baltijos šalis ir sukurti provokišką valstybinį junginį.
Pasak mažeikiškio muziejininko, visi šie apsilankymai yra nustatyti ir pagrįsti dokumentais. Kaip ir tai, kad šiame pastate, būdamas eilinis advokatas, o vėliau ir Lietuvos prezidentas, ne kartą lankėsi Antanas Smetona. Vargonininkas Karolis Pukevičius savo atsiminimuose rašė, kad klebonijoje gėrė arbatą su arkivyskupu Achilles Ratti, būsimuoju popiežiumi Pijumi XI, kuris vyko į Rygą ir Mažeikiuose persėdo į kitą traukinį.
Įsiminė trimis aspektais
Tarpukariu stotyje buvo bagažo skyrius, veikė paštas-telegrafas, pirmos klasės laukimo salė ir restoranas, trečios klasės laukiamasis su bufetu, Lietuvos geležinkelių policijos punktas.
1941 metais ir pokariu iš stoties buvo tremiami Mažeikių krašto gyventojai – šiuos įvykius primena prie jos sienos pritvirtinta atminimo lenta. Kasmet birželio 14-ąją prie geležinkelio stoties minima Gedulo ir vilties diena.
Mano, šio straipsnio autoriaus, kurio vaikystė ir paauglystė prabėgo Vasario 16-osios ir Stoties gatvės namuose, prisiminimuose Mažeikių geležinkelio stotis išlieka trimis aspektais.
Pirmasis – tai pati geležinkelio stotis, kai pro ją vykdavo ir čia sustodavo kariniai ešelonai. Sovietų kareivių prašydavome: „Soldat, dai značiok“ (liet. Kareivi, duok ženkliuką). Grįždavome nešini arba į drabužius įsisegę kareiviškas žvaigždutes, kitus karių pasižymėjimo ženkliukus. Atsimenu ir geležinkelio stoties aikštėje veikusį fontaną: vaikai ir paaugliai sėdėdavo ant jį juosiančios akmeninės tvorelės ir arba taškydavosi vandeniu, arba stebėdavo prie geležinkelio stoties vykdavusį judėjimą. Trečias aspektas – 1970 metais prie stoties pastatytas pėsčiųjų tiltas per geležinkelį: ne tik aplinkinių gatvių paaugliai, bet ir dažnas miestelėnas lipdavo ant jo ir, atsirėmęs į turėklus, grožėdavosi atsiveriančiais augančio miesto vaizdais. Per tris dešimtmečius tiltas nusidėvėjo ir buvo nugriautas 2000 metais, o 2017 metais pastatytas modernus Mažeikių geležinkelio pėsčiųjų tiltas su liftais.
Tapo erdve menui
1993 metais geležinkelio stoties pastatas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, dar po dešimties metų – į valstybinį kultūros paminklų registrą kaip turintis istorinę ir architektūrinę vertę.
Prieš dvejus metus geležinkelių infrastruktūrą valdanti „LTG Infra“ po beveik penkerius metus vykusių derybų dėl istorinio pastato bei jo perėmimo procedūrų geležinkelio stoties pastatą perdavė Mažeikių rajono savivaldybei.
Nuo 2017 metų stoties pastate veikė viešoji įstaiga „Menų stotis“, čia buvo organizuojami koncertai, menininkų, kolekcininkų susibūrimai, kitokie renginiai, bet, prasidėjus koronaviruso pandemijai, „Menų stotis“ savo veiklą čia nutraukė.
Šiomis dienomis Savivaldybės administracija buvusią geležinkelio stotį perdavė Mažeikių vaikų ir jaunimo daugiafunkciam centrui. Istorinio pastato erdvėse planuojamos menininkų rezidencijos, parodos, eksperimentinės muzikos koncertai, paskaitos apie meną bei iniciatyvos jaunimui ir kartu su jaunimu, pirmosios veiklos numatomos jau vasarą.
Nuotr. iš Mažeikių muziejaus ir Savivaldybės administracijos archyvų




