Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda Žydų genocido atminimo dienos proga įteikė Žūvančiųjų gelbėjimo kryžius asmenims, kurie nepaisydami mirtino pavojaus sau ir šeimai Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo mirčiai pasmerktus žydus. Tarp pagerbtųjų – ir rietaviškės Zitos Palagijos Butaitės įtėvis Martynas Bedaukis. Apdovanojimas šį žydų gelbėtoją pasiekė po mirties, tad medalį iš Prezidento rankų atsiėmė jo įdukra Zita Palagija.
Šiemet Lietuvoje minimos 78-osios holokausto metinės, o rugsėjo 23 dieną suėjo 76 metai nuo tos dienos, kai buvo sunaikintas Vilniaus getas. Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje nužudyta 195 000 žydų.
Kraupi statistika, bet šie skaičiai būtų buvę dar didesni, jei ne žmonės, kurie gelbėjo mirčiai pasmerktus žydus ir net pavojaus akimirką sugebėjo išlikti žmonėmis. Daugumos jų jau nėra tarp gyvųjų, tačiau atmintis apie jų drąsą ir pasiaukojimą gyva ne tik išgelbėtųjų, jų vaikų ir vaikaičių širdyse, bet ir visos tautos atmintyje.
1941 metų liepą naciai likvidavo Alsėdžių getą – visi žydai buvo sušaudyti. Laikinai pasigailėta tik kailiadirbio Faktoriaus šeimos, kol jis baigs išdirbti iš aplinkinių kaimų suvežtus kailius. Alsėdiškis Juozas Straupis suorganizavo gausios Faktorių šeimos gelbėjimo operaciją. Rizikuodamas savo gyvybe, jis visus dvylika žmonių atgabeno į Šarnelės kaimą pas ūkininkus Juozą ir Adolfiną Kerpauskus. Vėliau prie slepiamų žydų prisijungė dar keturi. Išmaitinti tokį būrį žmonių vienai šeimai buvo per sunku, tad į gelbėjimo operaciją įsitraukė ir daugiau Alsėdžių apylinkių valstiečių.
Šarnelės kaime 70 hektarų žemės turintis ūkininkas Martynas Bedaukis su savo nesantuokine žmona Ona Jelskaite prikepdavo duonos ir, paslėpę kepalus vežime po šiaudais, veždavo juos į žydus slapstančių valstiečių namus.
M. Bedaukio pagalbą žydams patvirtina ir archyviniai dokumentai. Viename iš jų išlikęs įrašas: „Bedaukis Martynas, apie 60 metų, vidutinis valstietis, lietuvis, Šarnelės kaimo gyventojas. Jis ir jo šeima šelpė žydus drabužiais ir maisto produktais.“
Žydų gelbėtojo įdukra Z. P. Butaitė 1941 metais buvo tik trejų metų. Moteris sako pamenanti vieną vienintelį kartą, kai veždami maistą įtėviai kartu pasiėmė ir ją: „Maža buvau, tad atsimenu tik tiek. Žinau, kad įtėvis buvo geras žmogus – padėdavo kaimynams, o ir samdiniai jį mylėjo. Apie tai, kad įtėviai prisidėjo gelbėjant žydus, iš įmotės sužinojau jau būdama suaugusi – anuomet niekas apie tokius dalykus nepasakojo.“
Po karo M. Bedaukis buvo ištremtas ir dvejus metus gyveno prie Baltosios jūros. Grįžęs į Lietuvą neteko viso savo turto: buvo nacionalizuoti gyvuliai, žemė ir pastatai. Be namų likusi šeima prisiglaudė M. Bedaukio broliui priklausančiame namelyje Žemaičių Kalvarijoje. Vyras mirė 1953-iaisiais. Jo nesantuokinė žmona anapilin išėjo 1984 metais.
Gerų darbų užmarštin nepaskandina net dešimtmečiai: praėjus beveik aštuoniasdešimčiai metų nuo anų dienų įvykių, žydų gelbėtojas M. Bedaukis sulaukė apdovanojimo už žmoniškumą. Po mirties jam skirtą Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių iš Prezidento G. Nausėdos rankų atsiėmė įdukra Z. P. Butaitė.
Rugsėjo 20 dieną organizuotame renginyje apdovanoti 38 žmonės (dauguma – po mirties), kurių drąsa, gailestingumas ir gebėjimas išsaugoti didžiąsias vertybes skaudžių XX amžiaus įvykių akivaizdoje visiems mums tapo kilnumo pavyzdžiu. Prezidentas G. Nausėda valstybės vardu padėkojo didvyriams ir paragino visada branginti atmintį apie Teisuolius ir saugoti jų paliktą šviesą.
Iš apdovanojimo ceremonijos, vykusios prezidentūroje, rietaviškė Z. P. Butaitė grįžo su geriausiais įspūdžiais: „Buvome gražiai sutikti, turėjome progą susitikti su Prezidentu ir dar kartą prisiminti visus tuos žmones, kurie padėjo žydams sunkiais ir sudėtingais karo metais.“
