Lietuvoje, ko gero, nerasime nė vienos šeimos, kurios nebūtų palietusi emigracija. Vienu laikotarpiu žmonės ieškojo prieglobsčio ir gelbėjo savo gyvybes, kitu – ieškojo geresnio gyvenimo. Nors gyvenimas svetur atrodo ir patogesnis, ir saugesnis, ir finansiškai stabilesnis, tačiau gimtinės ilgesys anksčiau ar vėliau prabyla. Tų pačių jausmų vedamas po 10 metų Norvegijoje į Plungę su šeima grįžo ir Linas Ripkauskas.
Jaunas vyras pasakojo, kad jo emigracija prasidėjo dar kūdikystėje. Vos metų Liną iš gimtųjų Šateikių tėvai išsivežė į Kvėdarną. Į gimtinę Ripkauskų šeima grįžo, kai sūnui buvo 15 metų. Vėliau, anot pašnekovo, viskas vyko įprasta tėkme. Vaikinas baigė vidurinę mokyklą ir nusprendė ne studijuoti, o padaryti pertraukėlę ir padirbėti Anglijoje.
„Grįžęs sugalvojau, kad studijuosiu ekonomiką. Įstojau, bet nepasimokiau – ne mano arkliukas. Paskui bandžiau statybos inžineriją, bet ir vėl… Galiausiai pasiūlė padirbėti Norvegijoje. Sutikau“, – prisiminė L. Ripkauskas.
Pirmuosius dvejus metus jis aplankyti artimųjų grįždavo dažniau. O kaip negrįši, jei gimtuosiuose Šateikiuose buvo likusi ir širdies draugė. Pora sukūrė šeimą, o po dvejų metų į Norvegiją išvažiavo ir Lino žmona Ingrida.
Linas dirbo su metalu, Ingrida valė patalpas gamykloje. Gimė vaikai. Bet, L. Ripkausko žodžiais tariant, svetimas kraštas jam neprilipo. Tad praėjus aštuoneriems metams vis įkyriau galvoje sukosi mintis grįžti į Lietuvą. „Šiaip aš ir neplanavau ten pasilikti gyventi. Neprilipo man Norvegija. Tik pasidavęs žmonos įkalbinėjimams dar šiek tiek pabūti, pratempiau dar dvejus metus, – atviravo vyras. – Bet teisingai pažįstami sakydavo, jog jei jau nusprendei išvažiuoti, turi tą imti ir daryti be jokių atidėliojimų.“
Tad kas buvo tas paskutinis lašas, nulėmęs, jog viskas, gana? „Pernai paskelbtas karantinas. Ketinome dar kelis mėnesius pabūti, bet kai prasidėjo ta velniava, viskas įvyko savaime. Žmona su vaikais parskrido šeštadienį, o aš su mašina parvažiavau sekmadienį“, – greito grįžimo istoriją pasakojo vyras.
10 metų atrodo nemažas laiko tarpas. Lyg ir gyvenimas sukurtas, aplinka tapo įprasta, suprantama, finansinė padėtis ten stabilesnė. Ar praėjus metams nesigaili?
„Iš pradžių buvo minčių, kad, pasibaigus darbų sezonui (L. ir I. Ripkauskai padeda ūkininkauti Ingridos tėvams – aut. past.), važiuosime į Norvegiją atostogų, bet taip ir nepavyko dėl „koronos“. O dabar jau ir nebetraukia. Man čia gerai: sava kalba, savi žmonės, artimieji ranka pasiekiami… O ir vaikai, kol dar neina į mokyklą, geriau išmoks gimtąją kalbą“, – kalbėjo vyras.
Paskutiniai L. Ripkausko žodžiai ir atskleidė tą tikrąją tiesą, kas verčia palikti geresnį gyvenimą ir traukia grįžti namo: gimta kalba, savi žmonės, artimieji…
