Kalėdos su visu šventiniu šurmuliu pralėkė tarpinėje stotelėje nestojančio traukinio greičiu. Išties, kai matai tokį visuotinį stebuklo laukimą, į kurį nejučiomis įsitrauki ir pats, po švenčių apima nepaaiškinamo liūdesio sindromas: lyg nepastebėtas likai perone...
Atrodo, netrūko nei meilės, nei džiaugsmo, nei dovanų (gal ne karališkų, bet nuoširdžių), o vis tiek liūdesys vagimi smelkiasi į širdį. Nes nuleistos vėliavos primena apie kasdienines pareigas, kurias pažįsti iš to, kad jos neleidžia rinktis. Negali neiti į darbą, negali nesirūpinti vaikais, tėvais.
Ši tarpušvenčio savaitė – metų sandūros slenkstis, ženklinantis mūsų gyvenimus praeities–ateities potėpiu. Ir tie, kurie šiemet išvengėme skaudžių netekčių, ir tie, kuriuos netikėta žaltvyksle nutvilkė skausmas, galvojame apie ateinančiųjų įvykius. Reikia gyventi toliau. Kai kartais atrodo, kad likimas jau surietė į bitę, aš mintyse save žemaitiškai drąsinu: „Gyvenėms y baisee gražos“. Ir patyliukais tikiuosi, kad šiemet aplenks mano namus didesnės nelaimės. Būkim sveiki ir gyvi. O ko daugiau ir reikia?
O kai smalsaujame, akį užmesdami į ateinančių metų horoskopus, iš tikrųjų tik pramogaujame ir linksminamės. Juk net nemanome visus metus gyventi vadovaudamiesi tomis marginalijomis.
Tačiau kur kas rimčiau suklusti verčia ekonomistų prognozės apie lėtėjantį šalies bendrojo vidaus produkto (BVP) augimą. O ir visai ES zonai pranašaujama recesija. Matyt, tos baimės spiriami, seimūnai vėl mums „primatavo“ naktinės mokesčių reformos modelį. Juokas juokais, o visai nelinksma buvo klausytis kasdien pasigirstančių įvairiausių apmokestinimo variacijų.
Pernai Prezidentė milijardą traukė iš šešėlio. Nežinia, kiek ten jo pavyko išpešti. Aišku tiek, kad bent jau maistu prekiaujantieji turguje prie mokesčių sistemos buvo „prikalti“ kasos aparatais.
Šįkart pradžiai pasirinkti turtuoliai, kurie disponuoja milijoną viršijančiu nekilnojamuoju turtu. Tiesa, į taikiklį pakliuvusieji dievagojasi, kad jų turtus bus labai sunku objektyviai įvertinti. Aš mintiju: jei norės valstybė, suskaičiuos. Klausimas tik, kas pils vandenį ant vertintojų malūnų? Kitaip tariant, o kas gi saugos sargus?
Su tais sargais kartais išeina paradoksai. Juk štai garsiojo pedofilijos skandalo auka tapusią septynmetę taip pat saugoti veržiasi dvi moterys – ir mama, ir globėja. Nė viena nežada pasiduoti.
Kai klausausi su šia byla susijusių įvykių peripetijų, vis prisimenu karaliaus Saliamono sprendimą, kai dvi moterys gviešėsi to paties kūdikio, kiekviena teisme tikindama, kad tai – būtent jos vaikas. „Perkirskite jį ir kiekvienai atiduokite po pusę“, – įsakė išminčius. Ir tuomet tikroji motina atsisakė kūdikio, šituo atsižadėjimu įrodydama savo motinystę.
Deja, kol kas Kaune žvanga tik ginklai… Taigi taigi – „gyvenėms y baisee gražos“.
