„Mus vadino bepročiais“, – šyptelėję sako Elzbieta ir Gražvydas Kontarai. Turbūt daug kas nesuprastų šių dviejų jaunų žmonių gyvenimo būdo – didmiesčio iškeitimo į nuošalią sodybą, iki kurios vedanti Pušyno gatvė pusiaukelėje kažkur… išnyksta ir virsta pieva. Bet argi tai svarbu, kai keliauji paskui savo svajonę – gyventi ten, kur kiekvieną dieną galėtum jausti pilnatvę, vidinę laisvę ir džiaugsmą dėl to, kad radai gyvenime tai, ko taip ieškojai? Jaunieji Kontarai – naujakuriai nuošaliame Purvaičių kaime. Prieš porą metų jie apsigyveno kelis šimtmečius skaičiuojančioje sodyboje, kurioje vienintelis patogumas – elektra. Jauna šeima neturi televizoriaus, rūpinasi ekologija ir gamtos tvarumu, įvairius daiktus prikelia naujam gyvenimui, augina ožkas, avis, triušius, vištas ir tvirtina būtent čia, Purvaičiuose, atradę savo laimės ir ramybės oazę.
Penkerius metus trukusios paieškos
Minėtoji Pušyno gatvė ilgą laiką turbūt egzistavo tik popieriuje. Iš tikro tik Kontarams atsikrausčius čia gyventi ji įgavo šiokį tokį vaizdą. „Kartais net nepagalvoji, kad toks paprastas dalykas kaip kelias gali turėti tiek daug reikšmės. Bet manęs tai, kad mūsų gatvė sunkiai išvažiuojama, neerzina, priešingai, netgi kartais susimąstai, kad gal ir gerai – žmonės pas mus nevaikščios“, – pusiau juokais, pusiau rimtai kalbėjo Gražvydas. Juk toks jų abiejų tikslas iš pradžių ir buvo – pabėgti nuo didmiesčio šurmulio, žmonių dviveidystės, netikrumo. Jų įsitikinimu, gyvenimas mieste žmogų riboja, negali jaustis visiškai laisvas dėl savo norų, negali išpildyti visų savo sumanymų, ypač gyvendamas bute.
Tačiau klystate, jei manote, jog šie jauni žmonės yra atsiskyrėliai, gyvenantys savo pasaulyje ir tik sau. Elzbieta ir Gražvydas, priešingai, – labai atviri, įdomūs pašnekovai, o jų gyvenimo filosofija savotiškai žavi.
Taigi kaip jie atsidūrė Purvaičių apylinkėse?
Elzbieta ir Gražvydas – klaipėdiečiai. Abu išsilavinę, intelektualūs žmonės. Gražvydas – istorikas. Elzbieta baigusi kultūros vadybos studijas. Greitai santuokos dešimtmetį minėsianti pora sako dar būdami studentai žinoję, kad savo šeimos ateitį kurs kaime. Tačiau reikėjo laiko, kad šis noras išsipildytų.
„Rinkdamiesi sodybą mes turėjome labai konkrečius prioritetus. Pirmiausia – kad tai būtų sena, autentiška sodyba, kad būtų nuošalu nuo kelio. Pirma mintis, kad gal netgi visai turėtų būti neprivažiuojama. Iš tikro, kai čia užsukome pirmą kartą, ėjome pėstute, kelio nebuvo, teko paskui nemažai dėl to bendrauti su Žlibinų seniūnu“, – prisiminė Gražvydas.
Seną sodybą Žlibinų seniūnijoje Kontarai aptiko perskaitę skelbimą. Tiesa, jo galiojimas jau buvo pasibaigęs, tačiau vis dėlto nusprendė nuvykti ir pamatyti parduodamą namą realybėje. Abu užsiminė, jog tinkamos sodybos paieškos jiems užtruko ilgai – net penkerius metus dairėsi, ieškojo tinkamiausio varianto. Ir galiausiai pavyko!
„Čia mums viskas patiko. Nebuvo tik gandralizdžio, bet patys jį padarėme. Vis dar tebelaukiame gandrų, kol jie čia apsigyvens“, – šyptelėjo Elzbieta.
Sodyba – lyg aukso puodas
Prieš trejus metus įsigiję sodybą, čia Kontarai apsigyveno nieko nelaukę. Negąsdino net tai, jog joje sąlygos gyventi buvo netgi labai sudėtingos. Kaip teigė Gražvydas, vienintelis patogumas buvo elektra. Tačiau šeima suprato, kad jei nuspręs laukti, kol čia viską sutvarkys, tai svajonės apie gyvenimą kaime nusikels dar į neapibrėžtą ateitį. O gyvenant vietoje visi darbai greičiau ar lėčiau juda į priekį.
Kontarų sodyba išties dvelkia senove. Istorikui Gražvydui be galo buvo įdomu viską ištyrinėti, paliesti, pajausti. 1780 metus menanti sodyba turėjo ir tebeturi tikrai išskirtinę aplinką, kur ne tik senas namas, bet ir jau nebeišlikusio tvarto pamatai, požeminis rūsys – žeminė, aplinkui auga šimtamečiai medžiai, netoliese teka upelis, žaliuoja miškai, o iki artimiausių kaimynų reikia nemažai paėjėti.
Tvarkydami namą Kontarai aptiko įdomių praeities liudininkų: už senų tapetų paslėptą voką su prieškarinio laikotarpio vekseliais, 1800-uosius metus menančių monetų, daug senovinių rakandų. Pavyzdžiui, specialią geldą, kurių Lietuvoje kelios likusios, kurioje buvo užminkoma duona mažiausiai dvidešimčiai žmonių, kad visai savaitei užtektų. „Aukso neradome“, – pajuokavo Gražvydas. Tačiau jiems ši sodyba – tikras lobis. O ir Elzbietos močiutė, žinodama jų norus, sakė, kad ši nuošali sodyba – lyg laimėtas aukso puodas jiems.
„Čia gyveno tokia Zūlelė. Tai jos vienintelis noras buvo, kad sodybos niekas nenugriautų“, – pasakojo toliau Gražvydas. Ji turbūt dabar tikrai džiaugtųsi matydama, kaip naujieji šeimininkai pildo tą jos norą.
„Žinojome, kas mūsų laukia, bet mes šito ir norėjome“, – tvirtino Kontarai. Todėl jie nebėdoja dėl to, kad atsikrausčius į naujuosius namus teko miegoti „prie minuso“ apsiklojus pūkine antklode, nes krosnies čia nebuvo. Tiesa, vėliau ta pati močiutė sumūrijo naują krosnį! Apskritai Elzbieta ir Gražvydas džiaugiasi palaikymu, kurio sulaukė iš šeimos, draugų, netgi visai nepažįstamų žmonių. Taip padėdami vienas kitam, patardami po truputį mūsų pašnekovai ir kuria savo svajonių namus.
„Kažkas yra pasakęs, kad jeigu tu ką nors gyvenime darai teisingai ir tai, ką nori, viskas labai greitai ir lengvai einasi. Žinome, kad per laiką čia susikursime tokias sąlygas, kokių norime. Nejaučiame, kad mes vargstame. Suprantame, kad galime visą savo gyvenimą sodyboje tvarkytis, remontuoti, bet svarbiausia mums yra mėgautis visais šiais procesais nepamirštant, kodėl čia atsidūrėme – mes norėjome taip gyventi. Mums norisi tikrų potyrių, gyventi taip, kaip žmonės gyveno seniau, norisi užsiimti senaisiais amatais…“ – atviravo Gražvydas.
Mūsų pašnekovų tikslas yra gyventi sodyboje, kurioje lankytojai galėtų susipažinti su senaisiais amatais, dalyvautų edukacijose, parodančiose senąsias tradicijas, pavyzdžiui, maisto gamybą. Vaikus turbūt viliotų pažintis su naminiais paukščiais, gyvuliais. „Galvojame apie kultūros paso programą“, – užsiminė Gražvydas.
Elzbieta mielai su kitais dalijasi savo darbo subtilybėmis. Ji turi įsteigusi nedidelę įmonėlę, kuri atsirado iš jos mėgstamo užsiėmimo – rankų darbo papuošalų gamybos. „Zbignės“ vardo papuošalai – gražūs ir išskirtiniai. Moteris apdirba gintarą, šungitą, papuošalų gamybai naudoja ir galbūt ne kiekvienam žinomą forditą. „Apvaliukai“ jos papuošalams gimsta įdėjus nemažai darbo ir laiko. „Reikia labai daug kantrybės ir elektros“, – kalbėdama apie savo kūrinius sakė Elzbieta. Gražvydas, žinoma, yra jos didžiausias pagalbininkas. Abu ne tik prie staklių dirba, pjausto, šlifuoja, bet ir po muges važinėja. Kas žino, gal ateityje Elzbieta papildys Plungės tautodailininkų gretas, tuo labiau kad vieną parodą dar gyvendama uostamiestyje buvo surengusi.
„Bazo žemė“
Užklystantieji į Kontarų sodybą visada bus pasveikinti ne tik pačių šeimininkų. Čia laisvai bėgioja du lyg sniegas balti ir visada nepiktai amsintys šveicarų baltieji aviganiai Bazinga ir Mika. Jiems kompaniją palaiko kalytė Uoga. Kažkur vaikštinėja ir malkinėje gyvenantis katinas Mulkis, kuris, kaip pastebėjo Elzbieta, tikrai nėra mulkis, o netgi labai mielas į jų sodybą užklydęs ir pasilikęs gyvūnėlis. Pulkas vištų, ančių, triušiai, žąsys, kalakutės, lyg savus vaikus auginančios ir nuo plėšrūnų saugančios viščiukus, netoliese pievoje vaikštinėjantis ožys Feliksas su kompanija, kurioje ne tik ožkos, bet ir pora avių – sodybos gyventojų kompanija tikrai marga ir, kas svarbiausia, draugiška.
„Avis mums įkurtuvių proga padovanojo kaimynė“, – prisiminė sodybos šeimininkai. Pasak Gražvydo, jų noras yra, kad sodyba pati save išlaikytų ir padėtų išgyventi jiems.
Mūsų pašnekovai atskleidė, jog turi savo sodybai sugalvoję ir pavadinimą – „Bazo žemė“ – junginys to, kas jiems yra brangu: mylimo augintinio vardas ir žemė. „Gal mes ir neturime visų patogumų, bet jaučiame tvirtai savo žemę po kojomis. Turime nuo ko atsispirti – geras jausmas. Anksčiau taip nebuvo“, – aiškino Elzbieta.
Apie kultūrinį šoką
Bėgę nuo miesto šurmulio Kontarai Purvaičiuose nors ir apsigyveno vienkiemyje, tačiau vieniši tikrai nesijaučia. „Galima sakyti, mums buvo
netgi kultūrinis šokas čia atsikrausčius. Buvome įpratę, kad mieste visi gyvena kas sau, kaimynai net nesisveikina, nesikalba. Mes bėgome nuo vadinamojo miesto stereotipo. Keista, bet čia atsikrausčius buvo priešingai – visur mums norėjosi eiti, susiradome netgi daugiau draugų, nei turėjome Klaipėdoje“, – pasakojo Elzbieta.
Jau kurį laiką jiedu yra Žlibinų kultūros centro šokių kolektyvo „Sausdravielis“ nariai. Džiaugiasi čia atradę malonių žmonių, su kai kuriais iš jų užsimezgė ir tvirta draugystė. Įsiliejo Gražvydas su Elzbieta ir į Žlibinų bendruomenės gyvenimą. Nemažai tenka bendrauti su pas juos į sodybą užsukančiais skautais, kuriems Kontarų namai – naujų patirčių ir pažinčių galimybė.
Elzbieta ir Gražvydas – laimingi žmonės, kurie nuoširdžiai džiaugiasi išpildę savo svajonę. „Mano močiutė sako, kad kas yra tau lemta, nuo to nepabėgsi“, – pabrėžė Elzbieta. O jų likimas, be jokios abejonės, – „Bazo žemė“.
geraas, kokie šaunuoliai. pati taip gyventi negalėčiau, per daug mėgstu miestą ir patogumus, bet visada labai palaikau kitokį gyvenimo būdą propoguojančius