Ilgai pievose posėdžiavę ir derinę skrydžio maršrutus gandrai išskleidė sparnus. Savo jaunikliams ilgakojai parodys kelią ten, kur nėra šaltos žiemos. Vedami intuicijos, o ne moderniausių navigacijos sistemų, migruojantys paukščiai įveiks tūkstančius kilometrų ir pavasarį vėl sugrįš į savo lizdus.
Vaikystėje man sakydavo, kad kartu su gandrais išskrenda ir vasara. Apie jos atsitraukimą be žodžių kalba ryto migla, krauju srūvančios šermukšnio uogų kekės, galvas narinantys rudeniniai jurginai. Šilčiausias sezonas baigiasi, bet jis dar sugrįš. Baisiau, kai kas nors baigiasi negrįžtamai. Pavyzdžiui, meilė.
Vakar Plungėje sutikau pažįstamą sutuoktinių porą – gražiai apsirengę vyras ir žmona, šalia kelerių metų berniukas. Jei ne užtinusios moters akys, manytum, šeima pasivaikščioti susiruošė. Paklausti, kaip gyvena, atsakė ieškantys teismo pastato, nes nori skyrybų dokumentus paduoti. Nejauki akimirka. Nei paguosti, nei patarti – tokius sprendimus žmonės priima patys. Gaila buvo tik į tėvo ranką įsikibusio berniuko. Jis džiugiai žvalgėsi po miestą ir, matyt, nieko nenutuokė apie artimiausių žmonių ketinimus.
Griūva ne tik šeimos – auštant trečiadienio rytui didžiulė nelaimė ištiko Italiją. 6,2 balo žemės drebėjimas supurtė šalies vidurio regioną. Epicentro vietoje daug žmonių liko palaidoti po griuvėsiais. Ketvirtadienio rytą BNS paskelbė, kad žuvo mažiausiai 247 žmonės. Tūkstančiai gyventojų neteko savo pastogės. Pranešama, kad iš planetos gelmių atsklidę smūgiai sugriovė pusę Amatričės miesto.
Žemės drebėjimo nuniokotose teritorijose dirba gelbėtojai. Jų pirmoji užduotis – surasti po griuvėsiais įstrigusiuosius, kad būtų galima išgelbėti kuo daugiau gyvybių.
Gelbėtojų misija – kilni. Tai žmonės, pasiryžę aukotis dėl kitų, ir jų aukos supratimas garbingas.
O štai tų kitų, „besiaukojančių“ dėl bendro tikslo, niekaip negaliu suprasti. Kalbu apie mirtininkus teroristus, kurie dėl fanatiškų įsitikinimų, lyg šienpjoviai rugius, pjauna gyvybes. Kokios mintys sukosi galvoje sprogdintojo savižudžio, kuris praėjusio šeštadienio vakarą Turkijos mieste Gaziantepe vestuvių puotą pavertė žudynėmis? Tikriausiai, jo įsitikinimu, kelias į rojų žmonių kaulais grįstas – 30 nužudytų ir daugiau nei 90 sužeistų!
„Homo homini lupus est“ („Žmogus žmogui – vilkas“), – sako lotyniška sentencija. Ir, matyt, ne be pagrindo. Nors labai norėtųsi, kad niekada nepamirštume, jog visi esame vienos rūšies individai – žmonės – ir jais turėtume likti, nesvarbu, kokią religiją išpažįstame ar už kokias idėjas kovojame.
