Palijo. Antradienį taip nedrąsiai nulašnojo. Išgirdusi pirmų krentančių lašų barbenimą į langą, suklusau: ar tikrai? Taip. Malonus ausiai garsas. Pasiilgstu šią vasarą raminančio lietaus šniokštimo. Tokio – viską iki sąžinės gelmių nuplaunančio. Tarsi išpažinties.
O va kitas pratarė: „Ačiū Dievui, nebereikės kapų laistyti bent kelias dieneles.“ Ir vėlgi tiesa – kiekvienam savo.
Kažkaip pastaruoju metu užderėjo skyrybų. Skiriasi žmonės, nieko čia nuostabaus. Nelimpa visiems šimtu procentų, nors kelio pradžia paprastai meile grįsta. Nelabai man įdomu, kas ten su kuo dalijasi žaislus. Tačiau kartais tas privatus dviejų reikalas ima ir peržengia asmenines ribas.
Štai net Zuokai iškėlė kapituliacijos vėliavą. Atrodytų, kas jau kas, o politikai moka prikąsti liežuvį, kai reikia. Tačiau – ne, ir jiedu, mano nuomone, nesugebėjo iš šios situacijos išeiti oriai: a. a. Jonas Mekas su savo palikimu pakišo koją (ekscentriškasis kūrėjas visada iš ekrano į mus žvelgdavo su tokia mįslingai ironiška šypsenėle). Man keisčiausia, kad visa Lietuva įtraukta į tą abejotiną kerštu kvepiantį detektyvą. Neskaitau, užverčiu, nesidomiu, bet pro visas skyles lenda jo sproginėjantys purslai.
Kodėl mums brukami vienas už kitą lėkštesni skandaliukai? Tapiną arba kokį kitą vadinamąjį influencerį apgavo. Pamanyk, personos. Mums valdžia kone kasdien makaronus ant ausų kabina ir nieko, gyvi esame. O tie „žvaigždukai“ oriai porina: neskaitykit, jei neįdomu: paklausos ir pasiūlos dėsnis. Ko gero, liksiu nesuprasta, bet kartais suabejoju, ar verta visokius niekus „transliuoti į eterį“. Žinoma, viskas šiame pasaulyje santykina. Deja, neretai perskaičiusi kokį straipsnį suvokiu, kad tik be reikalo sugaišau laiką. Bet demokratijos sąlyga – teisė į nuomonę ir saviraišką. Tačiau kartais tikrai kai kas iš didelio rašto išeina už krašto.
Beje, kartais mane apima jausmas, kad pasaulis pražus būtent per demokratiją. Kokį kraujasiurbį parazitą be gailesčio priplojame. Tačiau parazituojančius visuomenės narius, kurie nieko nedirba ir gyvena iš pašalpų, kone liaupsiname, tupinėjame apie juos. Sukurtos institucijos, kurios privalo rūpintis, kad tiems sveikiems veltėdžiams nieko netrūktų. O politikai dar dejuoja, kad nepanaudojamos lėšos skurdui mažinti. Neturime kur pinigų dėti? (Ar nebėra kam dirbti, nes visos kalbos sukasi tik apie portfelių dalybas? O juk žadėta buvo profesionalų Vyriausybė.)
Anąkart kolega sakė, kad ieškojo, kas galėtų padėti malkas sukapoti. Visą kaimą apėjo, niekas nesutinka – neapsimoka. Vieni dirba, kiti parazituoja. Štai kur užprogramuotas gilus visuomenės konfliktas.
Mano supratimu, ne iš to galo reikalo imatės, ponai politikai, nes pinigų dalijimas už nieką tik demoralizuoja. Gal reikėtų atsigręžti į pradžių pradžią – šeimą? Man, vaikui, amžinatilsį tėvas aiškino: „Kojas, rankas, galvą turi, duoną privalai užsidirbti pati.“ Į kraują įaugo jo pamokymas.
