Laikas diktuoja savo madas. Kiek ankstėliau neretas politikas ignoruodavo socialinius tinklus su visais jo dalyviais, asmenukėmis ir „laikais“. O gal ir be reikalo. Panašu, šios viešos interneto erdvės vis labiau augina raumenis ir tampa rimta jėga, galinčia daryti poveikį visuomenės nuomonei. Ir paprastai tai vyksta greituoju būdu – tiesiog pasidalijant aktualia informacija. Prie gėdos stulpo be gailesčio kalami ir nusišnekėję politikai, ir išpuikusios pramogų verslo žvaigždutės.
Štai pastaruoju metu pyktelėjęs dainininkas M. Mikutavičius socialiniame tinkle „Facebook“ išrėžė viską, ką mano įsisiūbavusia kalafiorų tema. Išliejo žmogus nuomonę ir išvarė į žvejybą. Tačiau, panašu, atidarė Pandoros skrynią. Kai sugrįžo, komentarų, jei teisingai nugirdau, buvo apie 60 tūkstančių! Ir pritariančių, ir prieštaraujančių, ir pykstančių dėl kainų, ir pasipiktinusių dėl pykstančiųjų, ir koneveikiančių valdžią, visus ir viską. Ko gero, Marijonas kalbėjo ne tik apie augančias kainas, bet ir apie mūsų – liaudies ir valdžios – mentalitetą. Pataikė į dešimtuką.
Kaip ten bebūtų, nebereguliuojamų kainų šuolis peraugo į „kalafiorų revoliuciją“. Pagreitį įgavo nepaskelbtas karas prieš didžiuosius prekybos centrus – jie esą kalčiausi dėl savo drakoniško apetito. Viešai mestas šūkis – šią savaitę tris dienas ignoruoti prekybos monopolininkus – išplito žaibo greičiu.
Pirmadienį Vyriausybėje vyko pasitarimas dėl augančių kainų. Premjeras Algirdas Butkevičius įžvelgia padidėjusius prekybos tinklų antkainius. Prekybininkai baksnoja į daržovių augintojus. Vieno darže triūsiančio ūkininko kirtis M. Mikutavičiui: „Čia ne „kompaktas“, kurį kartą „iškepei“, ir jis 10 metų voliojasi lentynoje.“
Beje, prezidentūra pakilusias maisto produktų kainas sieja su išaugusiu vartojimu. Mat statistika rodo, kad per metus net 6 proc. padidėjo gyventojų perkamoji galia. Išeitų, kad gyvename geriau ir tik ieškome sliekų ant asfalto? (Tiesa, britų politikas W. Churchillis kažkada yra pasakęs, kad tiki tik ta statistika, kurią pats yra suklastojęs.)
Kainų problema – lyg atviras nervas. Skelbiama, kad tas mūsų šalies BVP (bendrasis vidaus produktas) nuolat auga. Mane kankina elementarus klausimas – jei yra taip, kaip tikinama, kodėl kaimyninės šalys gyvena turtingiau? Jeigu pagal energijos tvermės dėsnį niekas iš niekur neatsiranda ir niekur nedingsta, kur tas gerėjimas nusėda?
Ko gero, giliai atsidusus, laikas suvokti, kad rinkos ekonomikos sąlygomis properša tarp įvairių socialinių sluoksnių gilėja. Taigi dėsninga, kad vienas tą kalafiorą tik žvilgsniu nuskenuoja, o kitas deda į krepšelį net nesusimąstydamas.
Apsukresni mūsų politikai su „kalafiorų vėliava“ suskubo į rinkimus. Tarsi iš gausybės rago pasipylė pažadai pažadėliai ženkliai sumažinti pridėtinės vertės mokestį maisto produktams. Ar tik vėl neužkibsime ant to kabliuko?
