Nebuvo paprasta įsiprašyti į svečius pas Labardžiuose gyvenančius Reginą ir Vytautą Marčinauskius. Iš pradžių niekas neatsiliepė į telefono skambučius, o kai pagaliau pavyko prisiskambinti ir pasakyti, kad norime apie šeimą parašyti straipsnį, moteris tvirtino: „Neturime jums ko papasakoti…“ Ir jeigu ne žurnalistinis atkaklumas…
Lietuviškos šeimos juostą audžia daugiau nei 50 metų
Gavusi leidimą atvažiuoti nuskubėjau į Labardžius. Susėdome pokalbio – už lango drėgnas spalis, viduje šilta ir jauku. „Žinojau, kad atvažiuosit… Visą naktį museles sapnavau“, – šeimininkės žodžiai – taikli strėlytė į kartais įkyrų mūsų profesijos atstovų smalsumą. Tačiau jau jaučiau, kad bendrauju su šiltais, gerais žmonėmis, sutuoktiniais, kurie lietuviškos šeimos juostą audžia daugiau nei penkiasdešimt metų.
Regina ir Vytautas užaugino ir gyveniman išleido keturis vaikus – tris sūnus ir dukrą. Alvydas ir Židrūnas su šeimomis įsikūrę Plungėje, dukra Danguolė su vyru – Gargžduose, o Arūnas gyvena Labardžiuose. Turi penkis anūkus. Mažiausieji Aristėja, Benas, Irmina – paaugliai. Vyresnieji Tajus ir Gedvidas – suaugę jaunuoliai.
Turint aplink tokį būrį jaunų žmonių nevalia senti ir „babytei“ su seneliu. Regina puikiai įvaldžiusi išmanųjį telefoną – naudojasi elektronine bankininkyste, turi paskyrą feisbuke, su artimaisiais bendrauja „Messenger“ programėle. „Anūkėlė Aristėja su tautinių šokių kolektyvu „Žirginėliai“ buvo išvykusi į Egiptą. Kokių gražių man nuotraukų, filmuotos medžiagos iš kelionės atsiuntė“, – džiaugėsi informacinių technologijų galimybėmis labardiškė.
Pora naudojasi ir kitais šių laikų išradimais – į Rietavą, grybauti ar kur tolėliau su reikalais į kaimą važiuoja susėdę ant skuterio. Kaip sakė R. Marčinauskienė, pirmasis noru turėti elektrinį motorolerį užsidegė Vytautas. „Nutarėme, kad daiktas abiem reikalingas, tad taupysime pinigus ir nusipirksime. Bet žentas mus aplenkė – gavome motorolerį dovanų. Turime labai gerus vaikus, puikias marčias. Dažnai jie mus aplanko, skambina, rūpinasi. O mūsų žentas auksinis, jis ne tik skuterį dovanojo, bet ir tualetą su dušu mudviejų name įrengė. Ašaros byrėjo matant, kaip jis dėl mūsų stengėsi“, – pasakojo sutuoktiniai.
Pažintis kaip kino filme
Iš Šilutės rajono kilusi Regina ir Purvelių kaime su močiute gyvenęs Vytautas susipažino 1971 metų birželio 13 dieną.
„Gyvenau anuomet Šilutės rajone. Vaikinas iš mūsų kaimo man pasiūlė važiuoti aplankyti tėvo, kuris su pamote gyveno netoli Labardžių. Pasiėmiau savo dvejų metų sūnelį ir išvažiavome. Tik pakeliui sužinojau, kad čia bus ne šiaip sau viešnagė, o piršlybos. Pamotė neslėpė nužiūrėjusi man vyrą. Įkalbino su juo susipažinti, o tėvas surado piršlį ir pasiuntė atvesti Vytauto. Apžiūrėjau jį pro durų plyšiuką – toks liesutis, bet ir aš labai liekna buvau. Patiko. Susipažinome. Ir jau pirmą vakarą nusprendėme, kad būsime kartu. Po poros savaičių buvau perkraustyta į naujo gyvenimo pradžią. Visa, kas vyko, man atrodė tarsi filmas“, – juokėsi prisimindama pirmuosius pažinties žingsnius moteris.
Susituokė pora tų pačių metų rugpjūtį. Reginos tėtis Stasys Šleiteris nusprendė, kad pats iškels dukrai vestuves. Nebuvo jos didelės, bet kaip priklauso – su balta nuotakos suknele, muzikantais, vaišėmis, draugais. Ir dviem liudininkais… vyrais. „Juokingai mums tada susiklostė. Buvome santuokos liudininkais pakvietę porą – vyrą ir moterį. Vestuvių dieną paaiškėjo, kad moteris susirgo, tad paprašėme liudininku pabūti vairuotoją. Tvirtai suraitė du vyrai parašus, stipriai surišo mūsų santuoką, turbūt todėl tiek ilgai kartu ir gyvename“, – kalbėjo Regina.
Po pusmečio – 1972 metų balandį, per šv. Velykas – savo apsisprendimą žengti bendru gyvenimo keliu ir mylėti vienas kitą, „kol mirtis išskirs“, pora sutvirtino Rietavo bažnyčioje.
Sukakčių turtingi 2021-ieji
Žingsnių, nužengtų einant ta pačia kryptimi, dabar jau nebesuskaičiuosi – juk kartu nugyventa pusė amžiaus. 2021-ieji Marčinauskiams buvo turtingi sukakčių: kiekvienas jų pasitiko savo gyvenimo 70-metį, o abu kartu – auksinį santuokos jubiliejų. Tiesa, pasaulį užklupusi pandemija, su ja susiję judėjimo tarp savivaldybių apribojimai, pareikalavo artimųjų, praėjusių metų sausį norėjusių pasveikinti mamą ir močiutę, išmonės. „Vieni su gėlėmis beldėsi į duris ankstų rytą, kiti – vėlų vakarą, treti – pusiaukelėje buvo apgręžti atgal“, – prisiminė savo 70-ąjį gimtadienį moteris.
Auksines vestuves, kaip ir dera, pora atšventė kartu su visa šeima.
Kantrybė, nuolaidumas –
tvirtos santuokos pagrindas
Vyras ir žmona Marčinauskiai neslėpė: „Per gyvenimą visko pasitaikė, visko būta – ir geresnių, ir blogesnių dienų.“ Kantrybė, nuolaidumas, gebėjimas prisitaikyti vienam prie kito – tikrosios kryptys į ilgą ir tvirtą santuoką. O ir laiko pykti vienam ant kito nelabai būta – abu sunkiai dirbo kolūkio fermose, turėjo nemažą ūkį namuose, augino vaikus.
Ypač sunkų laikotarpį gausi šeima išgyveno iširus kolūkiams. Darbų neliko, o vaikus leisti į mokslus reikėjo. Sukosi sutuoktiniai iš padėties kaip išmanydami. Bet dabar abu džiaugiasi, kad nors jų vaikai gerai gyvena.
Ko turtingi, tuo su vaikais dalijasi
Energija trykštanti Regina pasakojo buvusi gera sūrininkė. Išėjusi į pensiją iš karvutės pieno darydavo labai skanius, natūralius varškės sūrius, kuriais ne tik namiškius lepindavo.
„Mano padarytus sūrius žmonės kaip lauktuves iš Lietuvos veždavo į Vokietiją, Maskvą. Vėliau karvutę pardaviau, ir su sūriais buvo baigta. Užtat naminę duoną savo reikmėms iki šiol kepu. Anksčiau, būdavo, rečiau, o pastaruosius metus pirktinės jau beveik nebeperku. Kai įpranti prie naminės, pirktinė – nebeskani.
Patys kiaulių nebeauginame, bet nusiperkame šviežios mėsos ir pasirūkome namuose. Mums pačių rūkyta mėsytė ar lašinukai daug skanesni nei pirktiniai“, – atviravo moteris.
Labardiškiai užsiaugina daržovių, laiko vištų – kiaušiniams ir mėsai. Ir kaip dera darnioje, vieni kitus mylinčioje šeimoje, ko turtingi, tuo su vaikų šeimomis dalijasi.
Dalyvauja bendruomeninėje veikloje
Į aštuntą dešimtį įžengusi R. Marčinauskienė sakė dar negalinti skųstis sveikata. Džiaugiasi esanti pakankamai energinga, guvi. Vytautas – kiek lėtesnis už žmoną, bet, pasak Reginos, taip būta visada.
Augindama vaikus, moteris pramogoms laiko neturėjo, o dabar ji aktyvi Labardžių kaimo bendruomenės narė. Mėgsta lankytis renginiuose, dalyvauti „Moterų seklyčios“ veikloje. Paprašyta stengiasi kuo galėdama prisidėti prie bendruomeninės veiklos. „Gaila, kad didžioji dalis žmonių dabar namuose užsidarę. Sunku sukviesti labardiškius būrin, ypač po pandemijos. Bet turime veikti ką nors kartu, turėti, kas mus jungia, kitaip visai kaimas susvetimės“, – pabrėžė Regina.
