Atvertėme naujų metų kalendorių. Norisi tikėti, kad visi sunkumai liko praeityje, kad gyvensime geriau. Tačiau, o, bet, tačiau...
Ne veltui prekybininkai juokauja, kad sausis būna sausas: tuščia praėjusį savaitgalį buvo net turgavietėje. Tik vienas kitas pirkėjas maklinėjo kaip paklydėlis tyruose. Po švenčių ažiotažo daugumos kišenėse, matyt, švilpauja vėjai.
Skaičiuok neskaičiavęs, o lauktojo proveržio kaip nėra, taip nėra. Kaip paklupdė mus konservatoriai per naktinę mokesčių reformą lyg anksčiau mažuosius už bausmę ant žirnių, taip ir nebeatsistojame. Bent jau toji šalies dalis, kuri vadinama antrąja Lietuva.
Jei klausytume valdžios trimitų, gyvenimas gerėja: minimalus mėnesinis atlyginimas (MMA) nuo sausio didėja iki 400 eurų (greit visi gausim tą minimumą), o vaiko pinigai – visiems tėvams! (Tiesa, šie piktinasi, kad pinigai perkelti iš kairės kišenės į dešiniąją, nes panaikintas jiems taikytas papildomas neapmokestinamasis pajamų dydis.)
Tas užmokesčio augimas dvidešimčia eurų – it žvejui grundaliokas. Kaip skelbia www.delfi.lt, visoje Europos Sąjungoje pagal MMA lenkiame tik… Bulgariją. Ten jis – 260 Eur. Anksčiau lenkėme ir Rumuniją. Tačiau rumunai dabar gaus beveik 410 Eur. Lenkai – kiek daugiau nei 500 Eur. Tiek pat ir estai. Latvijoje minimumas padidintas iki 430 Eur.
Ak, svajonių šalis tas Liuksemburgas… Ten MMA didžiausias ir pernai siekė beveik 2 tūkst. Eur. „Ne tau, Martynai, mėlynas dangus“, – dainavo kažkada garsioji „Antis“. Pastaruoju metu dažnokai kartojau sau šią frazę… Bet negi ir pasvajoti nebegalima? Štai Airijoje ir Belgijoje pernai mažiausia alga buvo 1,5 tūkst. Eur. O bent jau pirmojoje šalyje lietuvaičių netrūksta. Ir žinote, koks jausmas apima tai perskaičius? Ne, ne tradicinis pavydas, o toks dvejopas: lyg pasididžiavimo, kad mokame ir mes, pasirodo, dirbti ne blogiau už kitus, jei jau tokia didelė tautos dalis ten įsitvirtino. Ir lyg nuoskaudos: kad dirba jie ne savo šaliai, o svetimai…
Pikta, oi, pikta ant seimūnų, kurie, šalies gyventojų skaičiui tirpstant tarsi ledkalniams, nei apkarpyti Seimo narių skaičiaus nenori, nei atostogų sau oficialiai įteisinti. Kažkoks absurdas! Mes visi gyvename pagal Darbo kodeksą, o jie kaip katinai vartosi. (O gal reikia džiaugtis, kad ne kvailius išrinkome, nepjauna šakos, ant kurios sėdi?) Ir man visai nesvarbu, kad kažkas, kai sprendžiami šie juos pačius liečiantys klausimai, metų metus vis paspaudžia mygtuką „už“ (esą mano sąžinė švari). Juk rezultato nėra. Gėda!
O labiausiai piktina, kad, kaip matome per televiziją, sesijų metu, kai balsuojama dėl svarbių įstatymų, tų mygtukų spaudytojų gretos labai retos, posėdžių salė apytuštė… Žinoma, jie pluša visokiuose komitetuose, ir aš tiesiog neišprusėlė, kad drįstu manyti kitaip. O, va, drįstu, nes mano šalis rieda pakalnėn. Ir man ne vis tiek.
