„Esame neišskiriama trijulė. Tarsi trys mylimos“, – taip linksmai save ir dvi drauges Staselę Šideikytę ir Danutę Ragainienę pristatė Žemaičių Kalvarijos Virkšų kaimo gyventoja Rita Brazienė. Trys kaimynės išties gyvena smagiai: viena – puiki muzikantė, dainininkė ir eilių kūrėja, kita – nestokojanti aktorinių sugebėjimų, trečioji – tikra rankdarbių meistrė. Visos kartu jos – tikras geros nuotaikos užtaisas.
Nė viena iš trijų moterų antrosios pusės neturi. Visų vaikai užaugę, iš namų išlėkę. Taigi virkšiškės likusios gyventi vienos. Atrodo, liūdnas turėtų būti vienišių gyvenimas: vienatvė, viena už kitą nuobodesnės dienos, niūrios mintys… Tačiau Rita, Staselė ir Danutė su tuo nieku gyvu nesutinka. Jų gyvenimas, atvirkščiai, – pakankamai džiaugsmingas, o pačios moterys – jaunatviškos, energingos, nestokojančios šaunių idėjų.
Trijulės siela – Rita. Jos išsilavinimas – vaikų darželio auklėtoja, tačiau šio darbo niekada nedirbo. Teko vadovauti Tverų seniūnijos Žeberių kultūros namams, dirbti pieno surinkėja, na, o pastaruoju metu moteris ūkininkauja – turi karvę, iš kurios pieno labai gardžius sūrius spaudžia, jautį, porą prieauglių, kiaulių.
Kaip pasakojo pati Rita, polinkį į muziką ji paveldėjo iš tėvo. Nuo vaikystės su daina nesiskirianti moteris sakė, jog, būdama maža, mokėsi groti fortepijonu, o dabar į rankas ima tik akordeoną. Dainų moka gal šimtą – ir trankių, ir lyriškų. „Kai kokiam draugų pasisėdėjime užgroju ir uždainuoju, tai galiu ir pralinksminti, ir pravirkdyti. Visokių dainų moku, bet juk visokių ir reikia“, – kalbėjo virkšiškė.
Beje, Rita ne tik groja bei dainuoja, bet ir smagius ketureilius ar net ilgiausius eilėraščius kuria. Dauguma iš jų – šmaikštūs, linksmi, apie konkrečius žmones ir situacijas. Pasak pačios Ritos, jos eilėraščiai – tai momentinė kūryba. Tiesiog šauna į galvą rimuota mintis – ir moteris skuba ją užrašyti. Jei neužrašytų, tuoj pat pamirštų. Rita linksmų eilių pririkiavusi apie Kazį, Petrą, Vandą, Ievą, vietos krautuvę ir net… „Plungės“ laikraštį.
Ritos dešinioji ranka – kaimynystėje gyvenanti Staselė. Anot Ritos, tai ne tik kaimynė, bet ir gera draugė, pagalbininkė, linksma kompanionė, kuri noriai prisideda prie smagių Ritos šėliojimų ir šaunių idėjų įgyvedinimo. Be to, Staselė nestokoja aktorinių gabumų ir ypač išraiškingai skaito Ritos sukurtus eilėraščius.O kokios tos moteriškių šėlionės? „Pavyzdžiui, Kazimierinės. Aš suspaudžiu sūrį, gražiai supakuojam tris didelius stiklainius marinuotų agurkų, pomidorų ir kompoto, vietoj gėlių surišam naują šluotą, sukuriam ketureilį ir einam sveikinti kaimyno Kazio. Ir mums išeiga, ir Kazimierui džiaugsmas“, – linksmai pasakojo Rita.
Laukiamiausia Ritos ir Staselės šventė – Užgavėnės. Joms moterys ruošiasi porą savaičių. Juk reikia ir apranga pasirūpinti, ir programėlę parengti. Na, o atėjus šventei, moterys, pasikvietusios keletą talkininkų, garma į Platelius ir Žemaičių Kalvariją.
Danutė – kiek rimtesnio būdo trijulės narė. Ritos ir Staselės linksmybėms ji pritaria, bet pati prie jų neprisideda. „Šėlti kokiose Užgavėnėse – ne mano būdui. Aš turiu kitą užsiėmimą“, – rodydama savo siuvinius, pasakojo vyriausioji iš virkšiškių.
Anksčiau Danutė pragyvenimui užsidirbdavo siūdama. Kadangi mama buvo siuvėja, tai ir ji, dar net į mokyklą neidama, jau mokėjo siuvimo mašiną minti. Prie siuvimo „lipo“ ir siuvinėjimas. Na, o pastaruoju metu Danutė specializuojasi – siuvinėja tik kryželiu. Žiemą moteris sakė prie siuvinio sėdinti nuo ryto iki vakaro, vasarą tiek nebeišeina – juk reikia ir aplinką susitvarkyti, ir kitus ūkio darbus nudirbti. „Man siuvinėjimas – jau kaip liga. Kartais taip įninku, kad adatos paleisti nebegaliu“, – apie savo pomėgį pasakojo virkšiškė.
Danutės siuvinėtų paveikslų – visa galybė. Jie puošia namų sienas, daug išdovanota, išdalyta. O šiuo metu didžioji dalis jos siuvinių eksponuojama Gegrėnų bibliotekoje. Tiesa, gegrėniškiai – ne pirmieji, susipažinę su Danutės rankdarbiais, – parodos jau vyko Žemaičių Kalvarijoje, Mažeikių rajono Židikų kaime. Be to, keli virkšiškės siuviniai ir į Švediją buvo nukeliavę.
Siuvinėjimu „serganti“ moteris savo pomėgiu užkrėtė ir sūnų bei marčią. Jiedu, kaip ir mama, kai įninka į siuvinius, sustoti nebegali.Virkšiškėms dabar rūpi pavasario darbai, o kai jie baigsis, planuoja įgyvendinti gražų sumanymą – nuvažiuoti į aplinkinius senelių globos namus. „Parengsime programėlę, suspausime sūrį, Danutė kokį paveikslą išsiuvinės. Manome, tai turėtų nudžiuginti senjorus“, – ateities planais dalijosi Rita Brazienė.
