Sausio 12 dienos vakarą Rietavo miesto aikštėje degė atminimo žibintai, kviesdami prisiminti laiko tėkmėje nuo mūsų tolstančią istorijai svarbią datą – 1991 metų sausio 13-ąją, įvykius, parodžiusius pasauliui Lietuvos žmonių vienybę ir tvirtybę siekiant nepriklausomybės. Laisvė turi savo kainą – už ją sumokėta gyvybėmis, tad kiekvienais metais visuose šalies miestuose ir miesteliuose susirenkama prisiminti Sausio įvykių ir dar kartą ištarti žuvusiųjų laisvės gynėjų vardus ir pavardes, nes atmintis – gyva.
„Sausio 13-ąją yra trisdešimt antras kartas, kai stovime čia ir prisimename… Duok Dieve, kad toji atmintis mumyse ir per kartas neišblėstų. Istorija – sausi faktai. Atmindami mes jiems suteikiame prasmę, o patys įgauname tapatybę. Esame tuo, kuo mus padarė praeitis“, – dėkodama tiems, kurie ruošdamiesi minėjimui dalyvavo žibintų gamybos dirbtuvėse, ir visiems susirinkusiems kalbėjo renginio vedėja Eglė Fabijonavičienė.
Sausio 13-osios įvykiai dar gyvi daugelio žmonių atmintyje. Kad jaunoji karta ne tik iš vadovėlių, bet ir iš žmonių, prisidėjusių prie kovos už laisvę, lūpų išgirstų tikrą tiesą apie tai, kas vyko lemtingomis Lietuvai dienomis, dalytis prisiminimais būtina.
„Kiek kainuoja laisvė? Nieko nėra baisesnio, kaip netekti artimųjų, bet mūsų kovoje už laisvę taip atsitiko. Šiandien, matydami Ukrainos žmonių kovą už savo šalies laisvę, daug geriau suvokiame ir Sausio 13-osios prasmę. Turime ukrainiečių šeimų, kurios dėl karo palikusios savo namus apsigyveno Rietave. Tik susiėmę rankomis, sujungę širdis galime pagelbėti ir jiems, ir kartu sau. Stiprybės, vienybės, nusiteikimo siekti, kad niekas niekad mūsų nepavergtų“, – linkėjo visiems Savivaldybės meras Antanas Černeckis.
Istoriją budino ir Rietavo Oginskių kultūros istorijos muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas. Sveikindamas visus šį „šventą vakarą“, keliaujantį į mūsų istorijoje krauju pašventintą naktį, kalbėjo: „Ir tas kraujo lašas ne šiaip sau nukrito, niekas labiau taip nesuvienija žmonių kaip prasiliejęs kraujas.“
V. Rutkauskas pasakojo, kad svarbiausiuose to meto įvykiuose prie Seimo ir televizijos bokšto budėjo maždaug 300 rietaviškių. Kasdien iš Rietavo į Vilnių išvažiuodavo vienas ar du autobusai, pilni žmonių, norinčių prisidėti ginant Lietuvos siekį būti laisvai. Vyriausiasis muziejininkas prisiminė, kad pats tą lemtingą vakarą buvo Rietave ir kartu su bendraminčiais įdėmiai sekė įvykius sostinėje. Sužinoję apie Seimo šturmą, suskubo įspėti rietaviškius, prašė ugniagesių, kad jie, įjungę gaisrinių sirenas, važinėtų miesto gatvėmis ir budintų žmones.
„Languose įsižiebė šviesos, ir žmonės pradėjo rinktis aikštėje, pasiruošę važiuoti į Vilnių. Tarp pirmose gretose tuomet buvusių žmonių – ir dabartinis Savivaldybės meras Antanas Černeckis, administracijos direktorius Vytautas Dičiūnas, pavaduotojas Antanas Aužbikavičius. Laisvė, mielieji, – paklusnumas Dievui. Mano didžiausias palinkėjimas, kad visi suvoktume, kokią turime dovaną – laisvę, kad visos institucijos – ypač aukštutinis ešelonas – telktų žmones laisvei išsaugoti“, – linkėjimais savo kalbą baigė V. Rutkauskas.
„Stiprybės, laisvės ir nenugalimumo, kad nė viena šalis neišgyventų to, ką dabar išgyvena Ukraina“, – rietaviškiams linkėjo ir visiems, kurie padeda žmonėms, dėl karo pabėgusiems iš savo šalies, dėkojo ukrainietė Natalija Kutko.
Tylos minute pagerbę žuvusiuosius, susikibę rankomis renginio dalyviai sugiedojo Lietuvos himną, o malda už kritusius laisvės kovoje sukalbėta per šv. Mišias, vykusias Rietavo Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje.
