Tęsinys. Pradžia Nr. 82 (2007 m. lapkričio 6 d.)
2017 02 12
Vasario viduryje kuiliai jau mažiau „bekvepia“, tad galima juos medžioti. Tik visa bėda, kad retas užsiaugina geras iltis. Greičiausiai todėl, kad dabar daugelis medžiotojų papildomai žvėris maitina, šernams mažiau bereikia knaisioti žemę. Oi, kokių pasitaikydavo paguldyti – kuilelis ne iš didžiųjų, bet iltys medalinės.
Jeigu šėrykloje ėmė maitintis kuilys, bandos nesulauksi – išvaiko. Visa tai puikiai matyti žiemą, kai yra sniego. Atvažiuoji į šėryklą, o joje privaikščiota didelio šerno. Vieną savaitę, kitą, vis tas pats. Nori nenori tenka jį sumedžioti.
Tačiau kuilio jautrumas – oho! Kai lauki bokštelyje ir šernas atitraška prie maitinimo aikštelės, tai visai neskuba į ją eiti, nors puikiai užuodžia joje esančius skanėstus. Kartais uostydamas orą prastovi net kokį pusvalandį.
Sykį atitraškėjo prie pat. Į atvirą vietą nėjo. Naktis, aš jo nemačiau, bet aiškiai žinojau, kad yra. Prabėgo gal pusė valandos. Padėjau šautuvą į vietą. Regis, nebarkštelėjau, o prie pat bokštelio išgirdau „fuuu“. Pradingo, kaip paukštis su sparnais nuskrido. Kiekvienas medžiotojas patikins, kad kuilys, užuodęs žmogų, iš pavojingos vietos dingsta be jokio traškesio. Ir į šėryklą visada ateina prieš vėją, neskubėdamas, pastoviniuodamas.
Praėjusią savaitę sniegas buvo su pluta, puikiai galėjai girdėti ateinantį žvėrį. Šernas atitraškėjo beveik prie pat bokštelio. Pastovėjo kelias minutes eglyne, aiškiai mane užuodė, pasakė savo „fuuu“ ir pasišalino be jokio traškesio. Dar po kelių dienų atėjo ledu per bebryną. Mat vėjas buvo į tą pusę. Kai per ledą ėjo, dar mačiau, kai jau turėjo lipti į skardį, užuodė, vėl „fuuu“, ir pradingo, rodos, jo nė nebuvo.
Bet trečias kartas nemelavo.
Naktis. Vėjas pučia tiesiai į netoliese esantį kelią. Girdžiu tą šerną ir vienoje bokštelio pusėje, ir kitoje, bet knyslys į kelią neina ir manęs neužuodžia. Matau, kad iškišo nosį į laukymę ir momentaliai dingo. Po kelių minučių jau toliau išlenda. Taip kelis kartus. Šautuvo neimu, bijau subarškėti, bijau sujudėti, kad šaltos bokštelio lentos nesutratėtų.
Pagaliau kuilys stypso laukymėje. Tyliai, tyliai paimu šautuvą, įjungiu optikos centre esančią raudoną lemputę, nuimu sargelį, pastatau ant šnelerio. Šernas nejuda, tereikia tik pačiam nesujudėti.
Knyslys krito vietoje, nes taikiau į pečius, kad toli nenubėgtų ir nereiktų vargti ieškant, nors šuo visada su manimi.
Pasižymėjo ir kolegos. Tačiau dėmesio centre buvo mano kuilys. Mat vėl sumanyta iškepti jo „kiaušius“. Arūnas puikiai tai moka. Kaip bebūtų, tai egzotika. Pirmą kartą kai iškepė, kai smagiai „užgerdami“ pasivaišinome, sužinojusi jo žmona išmetė keptuvę. Šį kartą kolega Mindaugas pajuokavo, kad jei išmes, jis turi dvi, tai dovanos.
2017 02 25
Dieną su kolega Mindaugu išsiruošiame papildomai maitinti žvėrių. Jau turime informacijos apie aptiktas vilkų pėdas. Nesunkiai jas surandame. Penki pilkiai nuėję stirnų pėdomis. Net nustatome, kur jie dienoja.
Keikiame susiriesdami, kad negalime surengti medžioklės, nes tas visai šaliai skirtas 60 vilkų sumedžiojimo limitas pasibaigė tuoj po Naujųjų metų.
Dar už kelių kilometrų aptinkame praėjusius du vilkus. Tai neabejotinai bus nauja šeima.
Vakare – medžioklė. Po jos kolega Virginijus išdėsto, jog viliojimo aikštelėje buvę tie du pilkiai. O „Kontaučių“ klubo medžioklės plotų vienete gyvena neseniai mūsų įsigyti ir į laisvę išleisti danieliai. Ar tik jie netaps vilkų grobiu?
