2019 10 24
Vakar buvau neeilinėje medžioklėje tykant.
Jau porą savaičių vos ne kasdien į mišką prie žvėrių tykojimo bokštelio vežu maišą obuolių ir kibirą kukurūzų, sumaišytų su grūdais. Į kamerą įžingsniavo šernė su šešiais vaikais ir antrametis kuiliukas. Dėl kuiliuko atėjo mintis, kad gal jau šernė nori poruotis arba tik su jo pagalba įmanoma apsiginti nuo vilkų ir lūšių. Paprastai kuiliai nebūna su šernų šeima, o netoliese sukinėjasi.
Porą kartų tykojau. Žinoma, tai viliojimas, bet tai ir papildomas žvėrių maitinimas, o reikiamą sumedžiojus – žvėrių skaičiaus reguliavimas. Juk nerasi kaimo žmogaus, kuris nenorėtų, kad šernų visai neliktų ir nedarytų žalos pasėliams.
Tai sena problema. Kita didžiausia bėda – užėjęs kiaulių maras ir nurodymas šernus naikinti. O kaip tai padaryti? Šernai į žvėrių tykojimo aikštelę ateina naktį. Prieš šaudamas įjungi prožektorių, ir knisliai iš karto neria į mišką. Jie jau turi patirties ir žino, jog tuoj bus šūvis. Kitą kartą dar pasirodo, bet dažniausiai tą naktį jų jau nesulauksi. Naktinė optika Lietuvoje draudžiama, tad kaip tą šernų populiaciją sumažinti?
Šį kartą su kolegomis sutariame važiuoti anksčiau ir ražienose ar pievose patykoti elnių. Patinai sumedžioti, o kokią elnę ar dar geriau jos jauniklį patiesti gal ir pavyks. Tačiau per išdžiūvusias ražienas tyliai iki bokštelio neįmanoma nueiti – pašėlusiai traška. Tą mano žingsnių garsą bet kuris žvėris už kokio kilometro girdi.
Kaip visada, kol dar šviesu ir galima skaityti, mano rankose guli anglų rašytojo Andrew Leatherbarrow knyga apie 1983 metais Černobylio atominėje elektrinėje įvykusią avariją. Knygoje paminėtos ir kitos atominės avarijos, rašoma apie amerikiečių numestas bombas ant Japonijos miestų Hirošimos ir Nagasakio… Ne kartą apie tai skaityta, bet kaskart suvoki, kaip žmonija pati save naikina. Kiek dar visko, ko nepavyko sužinoti… Supranti, jog, be tiesioginės, su iškritusiu lietumi, su vėju atpūstos radiacijos esi ne kartą gavęs. O dar ir su maistu… Ir ne vieną nei iš šio, nei iš to užpuola vėžys ar kita liga.
Elnės nepasirodė. Tik dvi stirnos gana arti sukinėjosi ir man „padėjo“ skaityti knygą. Jas medžiojame medžioklėse su varovais, tad tegu sau gyvena ir pasistengia ne laiku nesusitikti medžiotojo, plėšrūno vilko ar lūšies.
Nuvažiuoju į kitą vietą ir įsitaisau žvėrių tykojimo bokštelyje. Apie devintą miške susižvygina. Netrukus išgirstu, jog jau traška netoli. Šernė vis traukia į šnerves orą ir uosto. Be jos signalo nė vienas šernelis nekiš nosies į šėryklą. Pagaliau ji kriukteli ir knislių „armada“ ima triauškinti obuolius, kramtyti kukurūzus, grūdus. Kai tik švysteliu prožektoriumi, visi didžiausiais šuoliais nulekia.
Po kurio laiko vėl atitraška. Kimba į atvežtus skanėstus. Šernė ateina prie pat mano bokštelio. Pasilenkiu per kraštą ir matau juodulį. Staiga ji įspėjamai suūžia – užuodė mane. Į šernus švysteliu prožektoriumi. Neria šalin. Vienas, kiek didesnis, dar stovi – tai tas pats kuiliukas. Šūvis… Šernas vietoje nekrenta… Baisus traškesys, ir galiausiai miškas nutyla, tik girdėti aukštai danguje gagenančios žąsys.
Po kurio laiko atsivedu savo dratharų veislės kalę Britą. Ji gal už 150 metrų miške suranda kritusį kuilioką. Nubėgo knislys tolokai, o paskui paaiškėjo, jog pataikiau jam į širdį.
Tą vakarą šūvių buvo nemažai. Ne vienam kolegai pavyko sumedžioti šerną. Tačiau nėra ko visų minėti, tik vieną, be jokios abejonės, tiesiog būtina. Tai neseniai medžiotoja tapusi mūsų „Kontaučių“ klubo narė Aušra Juškienė. Tai pirmas jos šūvis į žvėrį, ir iš karto sėkmė. Paskui Aušra pasakojo, jog prieš šūvį labai jaudinosi.
Antrą valandą nakties su malonumu šveičiame Aušros atvežtą tortą, dar ir šlakelį stipresnių vaišių atsivežė – būtina juk pirmą sumedžiotą žvėrį „aplaistyti“. Išlenkiame po taurelę – daugiau nevalia. Bene visi medžiotojai patvirtins, jog vien dėl to medžioklė nebe tokia. O seniau būdavo…
