2021 03 21
Prieš dvidešimt vienerius metus savo dienoraštyje rašiau, jog yra plungiškių, sumedžiojusių mešką. Tačiau mes, septyni medžiotojai ir žvejai, į meškų ir uodų kraštą – Kareliją – keliavome pirmą kartą. Dviem džipais važiavome: verslininkai Vytautas Labanauskas ir Alvydas Matevičius su sūnumi Dariumi, ūkininkas Viktoras Momkus su Vilniuje gyvenančiu pusbroliu, dar vienu Dariumi, linksmų nuotykių, anekdotų ir visokių prasimanymų „maišas“ narvaišiškis medžiotojas Zigmas Bumblauskas ir aš, turėjęs viską filmuoti, fotografuoti ir ant jaučio odos surašyti. Mūsų tikslas buvo pamatyti neregėtą kraštą ir sumedžioti mešką. Deja, nepavyko. Šūvis į mešką buvo, bet ji, sužeista, sukruvinta, dingo neaprėpiamuose Karelijos miškuose. Paieškos buvo be rezultato.
Kiek tos kelionės – iki medžioklės ir žūklės vietos vos du tūkstančiai kilometrų. Pabaigoje važiavome palei Belomorsko kanalą, kurio krantuose užkasta tūkstančiai iš bado ir nuo nepakeliamo darbo mirusių tremtinių, kalinių. Mūsų kelionė į Kareliją buvo po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo, tad svarstėme, kaip į mus žiūrės muitininkai, vietiniai gyventojai, gal teks susidurti ir su tenykštės valdžios atstovais.
Belomorske mus pasitiko 55 metų vidutinio ūgio barzdotas vyras – komercinių medžioklių šioje Karelijos vietovėje vadovas, lietuvis, augęs Mažeikiuose, Tirkšlių gatvėje, Edvardas Paradnikas. Jis aštuoniolikos metų atsidūrė Karelijoje – buvo užverbuotas dirbti miškų kirtimo darbus. Paskui sovietinė armija, ir vėl kelio galas jį atvedė į Kareliją, pas brolį Kornelijų, kuris Maskvoje baigė medžioklės žinovo mokslus ir buvo paskirtas ten dirbti. Galiausiai 2002 metais Edvardas iš valstybės išsinuomojo medžioklės plotus ir įsteigė medžioklės ūkį.
Prisiminimai iš medžioklės ir žūklės Karelijoje įspūdingi. Apie tai rašiau ne tik savo dienoraštyje, bet ir tuomet ėjusiame žurnale „Medžiotojas ir meškeriotojas“, o straipsnis buvo pavadintas „Žemaičiai medžiojo meškas“.
Įspūdžių tikrai buvo daugybė. Karelija yra ežeringiausias kraštas pasaulyje. Tūkstančiui kvadratinių kilometrų vidutiniškai tenka apie 350 ežerų. Mūsų kompanija ne viename jų žvejojo. Upių, upelių irgi nesuskaičiuojama daugybė. Vieną dieną pabuvome ir prie Baltosios jūros, matėme jos potvynį ir atoslūgį, per kurį iš jūros dugno išlindo daugybė automobilio dydžio akmenų. Visos šnekos prie jūros pasisuko apie tais metais netoliese nuskendusį rusų povandeninį laivą „Kurskas“.
Apie 70 procentų Karelijos miškų iškirsta. Ataugusiuose kirtimuose puikios sąlygos veistis paukščiams, žvėrims. Ten įspūdingos kurtinių medžioklės. Karelijos herbe – meška. Jų tikrai daugybė. Per rują pamatysi gal net dešimties briedžių bandas. Vilkų gausybė, juos medžioja ištisus metus ir dar premiją moka.
Iš Edvardo Paradniko knygos:
„…Po poros valandų paaiškėjo, kad vilkai papjovė dvimetę briedę, kuri dar vasarą vaikščiojo kartu su motina netoli antrojo ežeriuko. Artėjo ruja, ir senoji tikriausiai nukeliavo pas jaučius (taip Karelijoje vadinami raguoti patinai), o jaunoji liko. Užpulta vilkų ji išbėgo į kelią ir ieškodama išsigelbėjimo judėjo link kryžkelės.
Kartkartėmis ant jos, draskydami šonus, iš abiejų pusių puolė vilkas su vilke, nes ant kelio tose vietose matėsi plaukų kuokštai, o jauni vilkai, kurių suskaičiavau šešis, bėgo pakelės krūmais ir stebėjo tėvų veiksmus.
…Atbėgusi iki pirmos pasitaikiusios pakelėje pelkutės, briedė įsibrido į vandenį, bandydama tokiu būdu apsiginti, tačiau pusmetrio gylio vanduo vilkams nebuvo kliūtis ir jie pribaigė nelaimėlę…
…Nė vieno miško žvėries ištvermė neprilygsta vilko ištvermei. Labai teisingas posakis, kad vilką kojos peni. Bet kojoms judinti reikia daug energijos, o jos šaltinis vienas – mėsa. Visos kalbos apie vilko naudingumą miškui yra naivių gamtos mylėtojų, kurie siekia pasirodyti geruoliais užtardami ujamus vilkelius, pasakos…“
Trečiais ketvirtais metais po kirtimo būna didžiausias uogų derlius. Su specialia brauktuve litrą bruknių prirenki per 6–7 minutes. Bruknes mes ten net virėme, ir kiekvienas parsivežėme bene po 15 litrinių stiklainių. Grybų – nors vežimais vežk. O uodų – milijardai… Virš tavęs ūžia taip, jog atrodo, kad bombonešiai skraido – be tinklelio – niekaip. O dar vos matomos musytės. Lenda į batus, nosį, ausis, vakare lauke ilgiau pabuvai ir nukandžios iki raudonumo, veidas ištinsta.
Kodėl prisiminiau tuos laikus? Ogi neseniai sulaukiau Edvardo skambučio. Jis besąs Lietuvoje. Ką tik parašė knygą „Medžioklė Karelijoje“ ir siunčia man įvertinti signalinį egzempliorių. Panoro iš manęs, kaip parašiusio krūvą knygų apie medžioklę, gauti patarimų, sulaukti kritikos, pagal kurią, jei reikės, planuoja taisyti tekstą. Sakė, jog knygą dovanos tik draugams.
Visai be reikalo, ji man padarė įspūdį ir tikrai gali tapti komercine. Neabejotinai, bent jau medžiotojų, bus skaitoma. Ką reiškia vien meškų puolimas ant medžiotojo po šūvio į Sibiro karalienę. Jei tik meška pamatė ar užuodė, kas ją nuskriaudė, tai keli šuoliai ir medžiotojas gulės po ja. Per norą sumedžioti mešką netikėtai gali baigti savo gyvenimą.
Knygoje aprašytos Edvardo ir pas jį atvykusiųjų surengtos neeilinės medžioklės. Santykiai su valdžios žmonėmis. Savaitės ir dar daugiau dienų, naktų, pragyventų palapinėse, praleistų visiškoje vienatvėje, šaltyje. Patirti neeiliniai nuotykiai, keliauta dešimtys kilometrų per sniegą vos ne iki juosmens į medžioklių vietas. Aprašyti pamąstymai apie žmonių santykius su žvėrimis, pabrėžiant, jog medžioklė yra pirmas amatas Žemėje. Autorius ne vienoje vietoje tvirtina, jog būtina gerbti kiekvieną medžiojamą žvėrį.
Visko gamtos puslapyje nesuminėsi, tiesiog tą knygą reikia perskaityti.
