Mano prižiūrimame medžioklės plote šernai, pasak vieno kolegos, tapo turistais. Kuria prasme? Viliojimo aikštelėje kas pora dienų į tam skirtą talpyklą pripilu kukurūzų, o knisliai ateina tik kas kelintą dieną ir būtent tada, kai aš jų netykau. Tiek to – kada nors pasirodys ir paleisiu šūvį su viltimi, jog jis bus taiklus.
O dabar su taip pat medžiotoju Benu tuoj po pietų varau į „vakarinę“ žūklę – į Mažeikius pas seną bičiulį Edmundą, kuris savo 120 ha žvėrių aptvare turi du gal po hektaro dydžio tvenkinius, kuriuose pilna karpių. Tačiau ne visada ir ten žūklė būna sėkminga. Karpis – įnoringa žuvis: vieną kartą jam paduok slieką, kitą – paprasčiausio batono, plaukiančio vandens paviršiuje, dar kitą – kukurūzų.
Pakeliui į Mažeikius vis spoksojome į baltuojančius sodus. Pavasaris, diena saulėta, šiek tiek atšilo, tad gal karpiai kibs.
Netoli Sedos pakelėje esančioje vienoje sodyboje prie tvenkinio yra betoninis dramblys. Natūralaus dydžio. Dar žirafa, elnias, kiškelis, paukščiukai ir visokie kiti to žmogaus sukurti stebuklai. Pasiūliau Benui užsukti – girdi, ne tik pažvejosi, bet ir dar tau bus ekskursija.
Viską apžiūrėjęs Benas stebėjosi sugebėjimu taip tiksliai iš betono nulipdyti tokius kūrinius. Kiek įdėta darbo… Nebėra tarp gyvųjų menininko – kitaip to žmogaus nepavadinsi, nes jis ne tik betoninių žvėrių visą sodą pristatė, bet ir užsiėmė drožyba.
Juozas Valiuška iš gyvenimo išėjo 81 metų. Jo dukra Jovita Kveinienė tėveliui atminti turi įrengusi muziejų. Nebuvo jis medžiotojas, bet visos muziejuje esančios lentynos pristatytos įvairiausių išdrožtų žvėrių, paukščių.
Pasigrožėję sėdome į mašiną ir pasukome į Edmundo valdas, esančias už Mažeikių. Ten tvenkiniuose laukė karpiai. „Gavau į kaulus“: Benas ištraukė šešis dičkius, o aš – tris. Tikiuosi kada nors atsikeršyti… Edmundas pasakė, jog galime atvažiuoti, kada tik norime.
