Televizijos operatoriaus darbas, ūkininkavimas, mokytojavimas ir kūrybinė veikla – Balėnų kaime gyvenančio Mindaugo Gudelio gyvenime netrūksta skirtingų patirčių.
Į televiziją jis pateko dar studijuodamas teatro režisūrą ir daugiau nei du dešimtmečius dirba su įvairiais vaizdo projektais. Gyvenimas jį buvo nuvedęs ir į ūkį, kuriame beveik aštuonerius metus augino karves, o šiandien savo patirtimi M. Gudelis dalijasi su mokiniais Mažeikių dailės mokykloje.
Į televiziją atvedė netikėtas posūkis
- Gudelis į televiziją pateko dar Klaipėdoje studijuodamas teatro režisūrą. Tuo metu kūrėsi naujos prodiuserinės kompanijos, o vienoje jų jam buvo pasiūlyta išbandyti operatoriaus darbą. Nors iš pradžių jo kelias buvo siejamas su teatru, ši netikėta galimybė galiausiai tapo profesija – televizijos operatoriumi jis dirba jau daugiau nei 20 metų.
Per šį laiką M. Gudeliui teko prisidėti prie įvairiausių televizijos ir kūrybinių projektų – nuo „Nacionalinės ekspedicijos“, „Tūkstantmečio vaikų“ iki „TV pagalbos“ ir „Farų“. Pastarosios dvi laidos tapo vienais pagrindinių jo projektų, prie kurių jis dirba jau ne vienus metus. Operatorius taip pat filmavo įvairius vaizdo klipus, o jo darbai buvo įvertinti ir M.A.M.A muzikos apdovanojimuose – Mindaugas buvo nominuotas šiuose apdovanojimuose.
„Tuo metu tai buvo dar nauja sritis, todėl patys mokėmės, kaip dirbti operatoriais ir filmuoti televizijai. Taip ir pradėjau filmuoti įvairius projektus. Turėjau tapti teatro režisieriumi, bet gyvenimas pasisuko kitaip – tapau televizijos operatoriumi“, – apie netikėtai pasikeitusį profesinį kelią „Santarvei“ pasakojo M. Gudelis.
„Farai“ yra ilgiausias Mindaugo projektas, tačiau didžiausią vertę ir plačiausią akiratį jam suteikė „Nacionalinės ekspedicijos“. Jose operatorius turėjo galimybę keliauti ir filmuoti įvairiose vietose. Vienos ekspedicijos metu jis praplaukė visą Nemuną – nuo jo ištakų Baltarusijoje iki Kuršių marių. Kitoje teko plaukti per Lenkiją – nuo Balstogės iki Gdansko, beveik per pusę šalies.
Į kaimą atvedė noras padėti šeimai
2017-aisiais M. Gudelis su šeima iš Klaipėdos persikėlė į Balėnus. Tuo metu šeimos sprendimui įtakos turėjo tai, kad uošvės ūkyje reikėjo pagalbos. Iki tol gyvenimą kaime šeima buvo linkusi romantizuoti – atrodė, kad čia laukia daugiau laisvės, gyvenimas gamtoje ir gyvuliai. Tačiau apie žemės ūkį tuomet jie daug nenutuokė.
Persikėlus į Balėnus, teko sustabdyti ankstesnes veiklas: žmona paliko darbą, kuriame vadovavo su avalynės kolekcijomis dirbusiai įmonei, o Mindaugas atsisakė operatoriaus darbo Klaipėdoje. „Kalbėjomės šeimos „taryboje“ ir sakėme: bandom važiuoti į kaimą gyventi“, – prisiminė pašnekovas.
Netrukus prasidėjo naujas gyvenimo etapas – ūkininkavimas. Šeima ūkyje augino apie 50 karvių, turėjo nemažai žemės. 2022 metais jų ūkis Mažeikių rajone buvo pripažintas „Metų ūkiu“ ir užėmė antrą vietą. Vis dėlto pasikeitusi ekonominė situacija nebeleido tęsti gyvulininkystės – teko atsisveikinti su gyvuliais ir grįžti prie ankstesnių darbų.
Ūkininkavimo mokėsi iš klaidų
Pradėjęs ūkininkauti Mindaugas neturėjo jokios tokio darbo patirties. Ūkininkavimas truko apie aštuonerius metus ir greitai parodė, kad romantizuotas gyvenimo kaime vaizdas mažai ką turi bendro su kasdienybe ūkyje. Vis dėlto pradžios sunkumai M. Gudelio neatbaidė – nauja profesija ir būtinybė visko mokytis nuo nulio jam buvo ir įdomi patirtis.
„Manau, kad tai buvo sunkiausias darbas, kokį gyvenime yra tekę dirbti. Ūkininkavimas – nuolatinis stresas: tu nemiegi, neturi laisvadienių, išeiginių, negali sirgti. Nesvarbu, koks oras ir kaip jautiesi, turi keltis ir važiuoti melžti karvių. Iš pradžių nieko nemokėjau – nei karvių melžti, nei kombaino vairuoti, reikėjo viską išmokti. Bet tame ir buvo žavesio – nauja profesija, nauja patirtis“, – atviravo M. Gudelis.
Mokydamasis dirbti su technika jis taip pat neapsiėjo be nesėkmių. Pirmieji bandymai buvo kupini klaidų, tačiau būtent per jas, metai po metų, įgūdžiai stiprėjo.
„Pradžioje prie karvių padėjo uošvienė, ji pati melždavo karves, o prie technikos – mūsų ūkio darbininkai. Po truputį, metai po metų. Sulaužei vieną traktorių, išmokai nebelaužyti. Per klaidas ir mokaisi. Reikia klysti ir po to matai, kad po kelerių metų pradedi mokėti tai daryti. Pradžia sunki, kai reikia nuo nulio pradėti“, – sakė M. Gudelis.
Gyvenimą kaime vertina dėl laisvės
Nors ūkininkavimo M. Gudelis nebetęsia, gyvenimo kaime jis atsisakyti nenorėtų. Gyvenant name ir turint didesnę teritoriją, buities darbų daugiau, tačiau kartu atsiranda ir kur kas didesnis laisvės pojūtis. Būtent tai jam labiausiai patinka – galimybė būti gamtoje ir gyventi savo ritmu.
Vienas iš gyvenimo kaime pliusų – ir bendruomeniškumas. Pasak pašnekovo, aplink Mažeikius gyvenantys žmonės vieni kitus pažįsta, sveikinasi, o ištikus bėdai, prireikus pagalbos galima kreiptis į kaimyną. Mieste žmonės labiau atsiskyrę vieni nuo kitų.
„Nors buvau miesto žmogus, bet esu ir gamtos vaikas. Laisvės pojūtis visai kitoks. Aišku, name ir didelėje teritorijoje yra daugiau darbo, buities, bet tu gali išeiti į terasą su chalatu, atsigerti kavos ir niekas netrukdo. Jei tektų rinktis, stengčiausi negrįžti į miestą“, – patikino M. Gudelis.
Jo gyvenimo būdui netrukdo ir tai, kad profesinė veikla dažnai reikalauja keliauti. Vieną savaitę tenka būti Klaipėdoje, kitą – Vilniuje ar Kaune, kur įsikūrusios prodiuserinės kompanijos, tačiau po darbų jis gali grįžti į Balėnus ir mėgautis ramesne aplinka.
Didžiausią džiaugsmą ūkyje jam anksčiau teikė galimybė matyti konkretų savo darbo rezultatą. Pasėjus grūdus, vėliau juos nukūlus ir supylus į aruodą, rezultatas buvo tiesiog matomas ir apčiuopiamas. Tą patį jis jautė augindamas gyvulius – nuo veršelio gimimo iki užaugusios karvės, matydamas, kad gyvuliai sveiki ir gerai auga.
Į Dailės mokyklą atvedė dukros projektas
Mažeikių dailės mokykloje M. Gudelis mokytoju dirba pirmus metus. Čia jis 12–18 metų paauglius moko vaizdo kūrybos pagrindų – ne tiek techninių dalykų, kaip valdyti filmavimo įrangą, kiek paties kūrybos proceso: kaip gimsta vaizdo įrašo idėja, kaip ją paversti scenarijumi ir pasirinkti tinkamą jos įgyvendinimo formą.
Į Dailės mokyklą M. Gudelis pateko gana netikėtai. Viena jo dukrų čia mokosi, o mokyklos direktorė Laima Mikalauskienė, žinodama, kad jis dirba operatoriumi, pakvietė prisidėti prie vieno projekto ir jį nufilmuoti. Po šio darbo užsimezgė bendradarbiavimas, kuris ilgainiui virto mokytojo ir meno vadovo darbu.
„Su vaikais stengiamės suprasti, kaip apskritai kurti vaizdo įrašą – kaip padaryti trumpą vaizdo įrašą, kad jis būtų įdomus, kaip save reprezentuoti, kaip informaciją sudėti į trumpą vaizdą. Dabar viskas labai susiveda į vizualą – žmonės labiau nori žiūrėti, o vaizdas gali sujungti informaciją, atmosferą, muziką. Labai svarbios yra pirmosios sekundės – reikia mokėti sudominti žiūrovą, kad jis neišeitų“, – pažymėjo M. Gudelis.
Kūryboje svarbiausia nebijoti klysti
- Gudelis mokiniams nori perduoti drąsą laisvai reikšti savo mintis ir ieškoti savito kelio kūryboje. Jis skatina į naujus sumanymus žiūrėti nebijant nesėkmės, nes būtent bandant, rizikuojant ir klystant atsiranda galimybė pasiekti norimą rezultatą.
„Svarbiausia nebijoti kurti, nebijoti klysti, nebijoti rizikuoti. Per tai ir ateina rezultatas. Reikia nebijoti savęs ir savo minčių, būti laisvam kūryboje. To ir stengiamės vaikus mokyti – kad turėtų platesnį požiūrį ir nebijotų kurti“, – pažymėjo M. Gudelis.
Mokytojo santykį su jaunimu, jo manymu, labiausiai lemia gebėjimas prisitaikyti prie jų pasaulio. Dailės mokykloje jis sąmoningai nesilaiko griežtų pedagoginio bendravimo taisyklių – čia mokiniai gali kreiptis į jį vardu, o pokalbis vyksta paprasčiau ir laisviau. Toks bendravimas leidžia užmegzti artimesnį ryšį su mokiniais.
„Kai nesusiliečia tavo pasaulis su jų pasauliu, atrodo, kad neįmanoma rasti bendros kalbos. Bet kai žinai, ko tu nori ir kokie jie yra, manau, tai įmanoma. Jie nori viską girdėti lengvai, paprastai. Mes Dailės mokykloje esame labiau kūrybininkai, mūsų bendravimas neformalus. Bandome atrasti kontaktą draugiškumo pagrindu, tada atsiranda dialogas“, – kalbėjo M. Gudelis.
Gyventi viena veikla jam būtų per mažai
- Gudelis prisipažino, kad gyventi ramiai ir ilgą laiką užsiimti viena veikla jam būtų sudėtinga. Jį traukia nauji išmėginimai, kuo įvairesni ir sudėtingesni projektai. Per darbo televizijoje metus jam teko prisidėti prie skirtingo pobūdžio laidų – nuo realybės šou ir dramų iki dokumentikos. Šiandien jo gyvenime taip pat telpa skirtingi pasauliai: vieną dieną jis dirba su vaikais mokykloje, kitą – filmuoja „Farus“ ir iš arti pamato visai kitą miesto pusę.
„Man įdomu, aš turbūt kitaip gyventi nemoku. Pas mane viskas greita, platu, daug visko vyksta. Nežinau, kas būtų, jei reikėtų vieną dieną atsisėsti ofise ir sėdėti – turbūt būtų labai blogai. Man patinka išbandymai, kuo keisčiau, kuo sudėtingiau. Norisi kuo daugiau pažinti, pačiupinėti, kas susiję su televizijos projektais. Džiugu, kad turiu galimybę matyti ir vieną, ir kitą medalio pusę“, – šypsojosi M. Gudelis.
Poilsį nuo intensyvaus darbo Mindaugas randa gamtoje, o vienas svarbiausių jo laisvalaikio užsiėmimų – žvejyba. Pavasarį Mindaugas dažniausiai išvyksta į šiaurę – Norvegiją, Švediją ar Suomiją. Tokios kelionės, trunkančios maždaug savaitę, jam tampa savotišku poilsiu ir atsitraukimu nuo kasdienybės. Laisvu metu jis taip pat stengiasi pabūti su šeima ir draugais.
Nuotr. iš asmeninio ir Mažeikių dailės mokyklos archyvų
