Praėjusį sekmadienį Raudonėje vyko respublikinės medžioklės trofėjų parodos uždarymas ir įspūdinga Šv. Huberto šventė, ekumeninės pamaldos.
Į Raudonę itin gausiai suvažiavo Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pakviesti medžiotojai, jų šeimų nariai, pritariantieji medžioklei. Veikė mugė, Medeinos medaliais apdovanoti draugijai nusipelnę medžiotojai, surengtas medžioklinės sriubos konkursas, buvo kepamas elnias, vyko medžioklinių šunų paroda. Daugelis vaikščiojo po pilies sales ir apžiūrinėjo trofėjus, kurie tuoj iškeliaus į medžiotojų namus. Susirinkusiesiems savo vanagus ir jų išmonę parodė plungiškis Virginijus Narkus. Jau yra žinoma, jog po šito renginio Raudonės pilis bus restauruojama, tad kurį laiką nebus įmanoma į ją pakliūti.
Įvairių Šv. Huberto švenčių teko matyti. Prieš daug metų įsimintina šventė surengta mūsų rajone – Pakutuvėnuose. Teko dalyvauti Vilniuje vykusioje Šv. Huberto šventėje, kur eisenoje ant žirgų jojo medžiotojai. Ne kartą sostinėje šis renginys vyko šventoriuje prie Bernardinų bažnyčios. Prieš tai, žinoma, laikytos šv. Mišios. Daugelyje šalies vietovių, miestelių bažnyčiose, lapkričio pradžioje (tikroji diena – lapkričio 3 d.) organizuojamos šventės, skirtos paminėti šv. Hubertą – medžiotojų globėją.
Pirmoji tokia šventė įvyko Trakuose 1998 m. Joje dalyvavęs Prezidentas Algirdas Brazauskas pažymėjo Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos reikšmę vienijant medžiotojus, einančius į gamtą su šautuvu ant peties.
Manau, jog renginys ir paskiau vykusieji sumanyti tam, kad, ūžtelėjus permainų vėjams, neišsilakstytume po savo kiemus. Ir tada ar nepaaiškės, kad klydome, ir ar iš to bus nauda gamtai. Deja, vien tai, kad Lietuvoje jau atsirado nemažai medžiotojų draugijų, rodo, jog mūsų šalelėje ant kiekvienos kalvos turi būti savas kunigaikštis.
Vis dėlto daug gamtos žmonių iš visos Lietuvos atvyko į Raudonę su mintimi, kad būryje smagiau ir kur kas daugiau galima nuveikti dėl šalies gamtos. Tai ypač svarbu, nes vis daugiau atsiranda besipriešinančių medžioklei.
Raudonėje vyko medžiotojų eisena. Ne bet kokia, o bangavo medžioklinių vėliavų jūra. Deja, toje jūroje nė vienos plungiškių vėliavos nebuvo, o ir tik kelis mūsų rajono medžiotojus temačiau.
Eisenos priekyje ant neštuvų būrys medžiotojų nešė sumedžiotą elnią. Jis padėtas prieš pakylą. Vyko ekumeninės pamaldos, kuriose dalyvavo Pagėgių Šv. Kryžiaus parapijos klebonas kunigas Kazys Žutautas ir Jurbarko K. Donelaičio evangelikų liuteronų parapijos kunigas Mindaugas Kairys.
Ne vienas mano kalbintas dvasininkas tvirtino, kad Dievas, sukūręs žmogų, davė „sodą“. Paties Kūrėjo patikėtą gamtos sodą medžiotojai turi puoselėti ir saugoti, saikingai medžioti, o esant kurios nors žvėrių rūšies pagausėjimui – sutankinti medžiokles.
Susirinkusiesiems šv. Huberto legendą papasakojo neseniai medžioklės trofėjų muziejų prie Vilkaviškio įrengęs Andrius Rapalas. Šventę pagyvino Vakarų Lietuvos pučiamųjų instrumentų ansamblis „Kurtinys“, koncertavo Klaipėdos rajono medžiotojų klubo „Žvelsa“ trio: Tadas ir Algirdas Skuodai bei Arvydas Dragūnas, bei nemažai kitų atlikėjų.
Šventės dalyviai vaišinosi medžiokline sriuba, keptu elniu, dar vis ėjo į pilį apžiūrėti trofėjų, iš kurių dauguma įvertinti įvairiais medaliais. Neabejotinai Hubertinės yra itin pavykęs Lietuvos medžiotojų sumanymas ir parodymas, kad medžioklis į mišką eina ne tik ieškodamas sėkmės.
