2026-uosius Lietuvos Respublikos Seimas paskelbė vyskupo Motiejaus Kazimiero Valančiaus metais, todėl Telšių rajono istorijos mokytojai šių metų pilietinę-edukacinę išvyką nusprendė skirti šios iškilios Žemaitijos asmenybės gilesniam pažinimui. Tęsdami gražią tradiciją visų rajono mokyklų istorikai į kelionę pakvietė ir po du geriausius, istorija besidominčius mokinius.
Keliautojai leidosi į pažintinę išvyką po Žemaitiją, tyrinėjo istorines Kretingos rajono vietas.
Pakeliui aplankytas Salantų regioninio parko lankytojų centras, kur mokiniai susipažino su išskirtiniu šio krašto gamtovaizdžiu. Gidės pasakojimai leido ne tik išgirsti apie gamtos raidą, bet ir patiems tyrinėti ekspozicijas, liesti akmenis bei geriau suprasti, kaip gamta formavo Žemaitijos kraštą.
Centro darbuotoja, išgirdusi, kad kelionės tikslas – pažinti M. Valančiaus gyvenimo kelią, pakvietė patyrinėti stendą, skirtą iškiliam kraštiečiui ir ieškoti atsakymo: iš kur kilo šis stiprus ir išmintingas žmogus? Kas buvo jo šeima?
Keliavome į senąsias Salantų kapines, kur mokiniai gavo užduotį surasti vyskupo tėvo kapą. Apie įdomius Valančių šeimos istorijos faktus papasakojo mokytoja Aina Šiaulytė. Ji atkreipė dėmesį, kad pavardės teks ieškoti parašytos lenkiškai – tai priminė XIX a. realijas, kai kilmė ir išsilavinimas dažnai buvo neatsiejami nuo bajoriškumo, o dokumentuose tiesa kartais būdavo pakoreguojama dėl socialinio statuso.
Ypač stiprų įspūdį paliko Kalnalio bažnyčia. Čia buvo pakrikštytas būsimasis dvasininkas, savo akimis pamatyta sena baž+nytinė surašymo knyga, kurioje M. Valančiaus gimimo įrašas liudija anuometinį bandymą pavardę sulenkinti. Bažnyčioje saugomas ir iš Kauno atkeliavęs puošnus sidabrinis kryžius – vyskupo palikimas.
Ne mažiau įdomu buvo ir Motiejaus Valančiaus gimtinės muziejuje, Nasrėnuose. Čia mokiniai sužinojo, kad būsimasis vyskupas šiame kaime gyveno iki penkiolikos metų, kol buvo išsiųstas mokytis. Nors autentiškų daiktų išlikę nedaug, išsaugoti keli stalo įrankiai su vyskupo monogramomis, cukraus žnyplės ir indai leido įsivaizduoti to meto buitį. Interaktyviose veiklose mokiniai patys pajuto XIX a. vaikų kasdienybę: skaitė iš kantičkų, rašė plunksnomis diktantą, mokėsi žemaitiškos dainos.
Po istorinių veiklų telšiškiai aplankė Japonišką sodą. Nors pavasaris Žemaitijoje šiemet vėlyvas ir sakuros dar tik skleidė pirmuosius žiedus, japoniško sodo ramybė, kalvelės ir tvenkiniai leido atsikvėpti po įspūdžių kupinos dienos.
Kelionė ne tik leido giliau pažinti M. Valančių, bet ir tapo gyva istorijos pamoka. Ji priminė, kad praeitis atsiveria ne tik knygose – ją galima pamatyti kraštovaizdyje, senuose dokumentuose, žmonių pasakojimuose ir vietose, kuriose gyveno tautos šviesuoliai.
Tokios išvykos ugdo pagarbą savo kraštui, stiprina istorinę atmintį ir leidžia suprasti, kad kiekvienas žmogus gali palikti pėdsaką istorijoje. Moko pažinti savo kraštą, jo žmones bei suvokti, kad istorijos pažinimas prasideda nuo gebėjimo pamatyti vertę ten, kur gyvename.
