Šeštadienį nepatingėję užsukti į Žemaičių dailės muziejų plungiškiai nenusivylė. Čia vyko renginys „Šateikiai – nuo legendos iki šiandienos“. Visuomenei pateikta šiek tiek informacijos apie garsius šateikiškius, pristatyta folkloro ansamblio „Šateikē“ paruošta programa.
Visų pirma muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jolanta Skurdauskienė pateikė keletą faktų apie Šateikius, kurių galbūt dar nėra girdėję patys šio krašto žmonės ir kiti susirinkusieji. Pasak pranešėjos, grafų Pliaterių įkurtame parke augo tiek įvairių augalų, kad siūlyta jį pripažinti respublikinės svarbos. Taip pat vieninteliai Šateikiai Plungės rajone turi girią, o kitose apylinkėse – miškai.
Šateikių kultūros centro direktorė Danutė Šatkuvienė priminė, kad ateinantys metai jiems bus ypatingi. Miestelis švęs 465 metų sukaktį, 100 metų sueis mokyklai, 110 metų – nuo tada, kai Šateikių Šv. evangelisto Morkaus bažnyčioje susituokė kompozitorius, dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ir Sofija Kymantaitė.
„Tarp kalvų ir miškų įsikūrę Šateikiai. Tai seniūnija, kuri neturi nė vienos tuščios sodybos“, – džiaugėsi seniūnas Zigmantas Strumyla.
Folkloro ansamblio „Šateikē“ vadovė Laima Domarkienė papasakojo, ką senieji žmonės kalba apie Šateikių atsiradimą.
Kadaise klaidžioje girioje ant kalvelės stovėjo puošni medinė bajoro Šateikos pilis. Vakarais, kai saulė pasislėpdavo, į pilies bokštą užlipdavo bajoro dukra Milda ir dainuodavo. Vieną kartą po galingu ąžuolu Mildos dainų klausėsi ir seno Platelių žvejo sūnus Meilutis. Jaunuolis atitarė jaunos mergelės dainavimui. Pusę nakties skambėjo jaunų žmonių daina, kol išgirdo Šateika. Įpykęs bajoras paliepė nubausti Meilutį – skyrė jam šimtą smūgių lazda. Kol jaunuolis buvo mušamas, vis skambėjo jo daina, tik su kiekvienu smūgiu silpnėjo, kol galiausiai visai nutilo. Mildai iš sielvarto taip pat plyšo širdis. O naktį trenkęs žaibas sudegino Šateikos pilį. Nuo tada Šateikiai ir nešioja bajoro vardą, o daina nenutyla iki šiol.
Istorikas Imantas Tamošauskas renginio dalyviams atskleidė įdomių istorijos faktų.
Pranešėjo teigimu, Šateikių istorija labai įdomi, kupina meilės, išdavysčių, neapykantos. Visų pirma pažvelgus į Šateikius išsiskiria jų religinis kraštovaizdis, ypač svarbi bažnyčia. Maldos namų pastatymo data tiksliai nežinoma, juos pastatė Pranciškus Pliateris. Kaip jau minėta, čia tuokėsi M. K. Čiurlionis, buvo krikštijama rašytoja Julija Žymantienė-Žemaitė. Bažnyčia susijusi ir su žymaus knygnešio Juozapo Viksvos veikla. Be maldos namų, Šateikiai išsiskiria ir tuo, jog turi savo lurdą Kadaičių kaime, taip pat šalia bažnyčios esančia Fatimos koplyčia.
Yra surasti šeši Lietuvos kariuomenės savanoriai, gyvenę Šateikių apylinkėse. Keturi iš jų palaidoti miestelio kapinėse. Likusiųjų amžinojo poilsio vieta kol kas nežinoma.
Kaip kalbėjo I. Tamošauskas, vienas iš savanorių, gyvenęs Sėlenių kaime, savo savanorystę slėpė nuo šeimos. O tai paaiškėjo, kai istorikas, lankydamasis prie savanorio kapo, sutiko jo dukrą. Įsikalbėjus paaiškėjo, jog ji net nežinojo apie tokią tėvo veiklą. Šis žmogus patriotu išliko iki pat mirties. Paskutiniai jo žodžiai buvo: „Lietuva vis tiek bus laisva.“
Šateikiai pagarsėję ir stebuklingomis vietomis. Apylinkėse yra trys gyvybės šaltiniai – tekantys prieš saulę. Kaip teigė istorikas, tokių šaltinių Lietuvoje – penki. Nuo seno žmonės tikėjo jų stebuklinga galia, tad prausdamiesi juose vylėsi susigrąžinti jaunystę, išsigydyti akis.
Iš mitologinių objektų I. Tamošauskas paminėjo Vydeikių ežerą. Pasak padavimų, į jį po žemaičių pakrikštijimo nusileido akmuo ir niekaip nenuskendo. Žmonės, pamanę, jog tai piktosios dvasios išdaigos, paprašė kunigo atlikti apeigas. Tik po šv. Mišių akmuo ežere nuskendo. Šateikiuose yra ir Čerauninkalnis, kuriame ilsėdavosi raganos skrisdamos į sueigą ant Šatrijos kalno.
Daug reikšmės šateikiškiams turi mokykloje įkurtas istorijos muziejus. Kaip sakė mokymo įstaigos direktoriaus pavaduotoja ugdymui Dalicija Kubilienė, 1994-aisiais, kai buvo ruošiamasi mokyklos 75-mečiui, paaiškėjo, kad informacijos mažai. Tada direktoriui Arūnui Vainušiui ir kilo idėja esantį kraštotyros kampelį praturtinti, surinkti daugiau medžiagos ir įkurti muziejų. Pasitelkiant moksleivius, vykstant į senųjų šateikiškių sodybas buvo ieškoma eksponatų. 1996 metų kovo 11-ąją ekspozicija pristatyta visuomenei.
Apie žymius Šateikiuose gyvenančius ar iš ten kilusius žmones susirinkusiesiems papasakojo bibliotekininkė Margarita Gedvilienė. Anot jos, pirmoji visiems gerai žinoma – rašytoja J. Žymantienė-Žemaitė.
Šateikiuose gyveno ir profesorius Emilis Vinteleris, dažnai gimtinę prisimenantis eilėraščiuose. Būdamas vaikas, jis gyveno Šateikių malūne. Disertaciją apie patologinę anatomiją parašė ir apgynė Charkovo universitete. Jo dėka Lietuvoje buvo pradėti biopsiniai tyrimai.
Spėjama, kad miestelio bažnyčioje galėjo groti M. K. Čiurlionis.
Zuzana Kaubraitė, pasak pranešėjos, Lietuvai nežinoma, tačiau šateikiškiams daug reiškia. Dar maža būdama liko našlaitė, pamotė kaip įmanydama bandė atsikratyti podukros. Visą gyvenimą Z. Kaubraitė paskyrė pagalbai kitiems, buvo žolininkė, ruošė vaikus Pirmajai Komunijai.
Šateikiai gali pasigirti ir būriu gerai žinomų tautodailininkų. Tai – Antanas Kniūkšta, Romualdas Urbonas, Aloyzas Stasiulevičius, Justinas ir Regina Jonušai, Žemaitijos Andersenu vadinamas Stanislovas Riauba, šiuo metu Kartenoje gyvenantis Augustinas Žalgiris.
Kad kalbos neprailgtų, susirinkusiesiems grojo, dainavo mažieji šateikiškiai, folkloro ansamblis „Šateikē“. Beje, pastarasis kolektyvas žiūrovams pristatė iš Aleksandros Mikutienės surinktų dainų, pasakojimų sudarytą programą, su kuria vyks į Dainų šventę.
Renginį vainikavo Šateikių šeimininkių suruoštos žemaitiškos vaišės.
