Matas.
Nepasirengimas ir baimė Lietuvoje, tačiau puikiai veikianti įtraukaus ugdymo sistema užsienyje. Galiausiai – sugrįžimas į ženkliai pasikeitusią Lietuvos švietimo aplinką. Tokia patirtis lydi mamą Jurgitą Barkauskienę, auginančią 16-metį sūnų Matą, turintį Dauno sindromą.
Nepasirengimas priimti „kitokį“ vaiką ilgą laiką visuomenėje buvo kasdienė realybė, tačiau Jurgitos ir jos sūnaus Mato istorija rodo, kad turint palaikymą, žinias ir bendradarbiavimą, įtraukusis ugdymas gali tapti realia galimybe, o ne tik teorine nuostata.
Sudėtinga pradžia
- Barkauskienė puikiai prisimena laikotarpį, kai gimė Matas. Sužinojus, jog sūnus turi Dauno sindromą, ji kartu su vyru patyrė savotišką šoką ir kurį laiką negalėjo atsigauti nuo šios žinios.
„Gydytojai užjausdami gąsdino, kad mums teko sunki dalia ir nuo šiol mūsų šeimos gyvenimas pasikeis. Buvo 2009-ieji, Lietuvoje dar nebuvo daug informacijos apie Dauno sindromą, visuomenėje vyravo stereotipai, kad tokie žmonės nemokytini, nesavarankiški, nekalbantys“, – pasakoja ji.
Jurgita su vyru nepasidavė ir patys ėmėsi iniciatyvos – ieškojo informacijos užsienio knygose, forumuose, sekė kitų šeimų istorijas. Šeima nusprendė siekti Mato visavertės įtraukties į visuomenę ir stengtis užtikrinti jam pilnavertį gyvenimą.
Gerosios patirtys užsienyje
Kai Matui suėjo septyni mėnesiai, Jurgitos šeima išsikraustė gyventi į Belgiją. Pirmąją mokyklą Matas pradėjo lankyti būtent ten, būdamas trejų.
„Mato vyresnysis brolis lankė tą pačią mokyklą, gerai sutarėme su mokyklos administracija, o pati mokykla jau turėjo patirties ugdant vaikus, turinčius Dauno sindromą. Todėl Matą pakankamai lengvai priėmė į bendrojo ugdymo mokyklą. Daug bendradarbiavome su jo mokytoja ir padedančiais specialistais, kad Mato adaptacija ir įtrauktis mokykloje būtų kuo sklandesnė“, – sako Mato mama.
Kai šeima grįžo į Lietuvą Matui jau buvo penkeri. Tuomet pirmą kartą susidūrė su realybe, kai berniukui reikėjo surasti darželį. Šalyje dar nebuvo vieningos prašymų pateikimo sistemos, tad dėl priėmimo teko skambinti ikimokyklinio ugdymo įstaigų vadovams.
„Nusprendžiau nieko neslėpti – pasakydavau, kad Matas turi Dauno sindromą, ir iškart išgirsdavau atsakymą: „Ne, tokio vaiko negalime priimti“. Atsisakymo priežastys buvo įvairios: neturime sąlygų ugdyti tokį vaiką, bijome kitų vaikų tėvų reakcijos, auklėtoja nesutinka dirbti su tokiu vaiku. Buvo keista ir apmaudu, kaip nematydami ir neįvertindami vaiko gebėjimų vadovai iš karto nuspręsdavo, kad jam ne vieta bendrojo ugdymo įstaigoje“, – patirtimi dalijasi Jurgita.
Paieškų nesustabdžius ir padedant Žmonių su Dauno sindromu ir jų globėjų asociacijai, Matą priėmė vienas privatus darželis. Visgi Lietuvoje šeima neužsibuvo – kai Matas jau turėjo eiti į pirmą klasę, jie išvyko gyventi į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), Niujorką.
„JAV Matas be jokių sunkumų buvo priimtas į pagal gyvenamąją vietą priklausančią bendrojo ugdymo mokyklą. Atsižvelgdami į jo amžių, jį priėmė iš karto į trečią klasę. Matas mokėsi bendrojo ugdymo klasėje pagal individualizuotą programą, gavo visą reikalingą specialistų pagalbą, įvairias terapijas. JAV jis baigė pradinę mokyklą – penkias klases“, – prisimena Mato mama.
Dar kartą sugrįžus į Lietuvą buvo maloniai nustebinti
Baigus penkias klases, Jurgitos šeima vėl grįžo gyventi į Lietuvą. Nors, kaip prisimena ji, į gimtinę grįžo su baime, šįkart Lietuva maloniai nustebino.
„Pateikėme prašymą per centralizuotą savivaldybės sistemą, nurodę tris prioritetines mokyklas. Priėmė pirmoji mokykla, be jokio išankstinio pokalbio ar susitikimo. Tik vėliau susitikome su mokyklos direktore pasikalbėti“, – sako Jurgita.
Šiuo metu Matas lanko aštuntą klasę vienoje Vilniaus progimnazijoje. Toje pačioje mokykloje jis mokosi jau ketvirtus metus, o šeima jaučia palengvėjimą – mokyklos administracija ir mokytojai žino, kaip ugdyti Matą, ko galima iš jo tikėtis, prie jo priprato ir klasės vaikai bei jų tėvai.
Matas turi mokytojo asistentą keletą pamokų per dieną, taip pat gauna specialistų pagalbą – specialiojo pedagogo, logopedo, psichologo. Jis mokosi visus dalykus pagal individualizuotą programą, išskyrus fizinį ugdymą, muziką, dailę ir tikybą.
Jaunuolio mama pasakoja, kad Matas yra labai savarankiškas ir pasitikintis savimi, o buvimas tarp kitų vaikų ir mokymasis kartu su jais reikšmingai prisidėjo prie šių savybių ugdymo.
„Matas jau pradėjo savarankiškai naudotis viešuoju transportu ir vienas važiuoja iš mokyklos į gimnastiką. Jam tai labai svarbu ir jis savimi didžiuojasi. Mokykloje jis turi ir nemažai pareigų – per klasės budėjimo savaitę padeda valgykloje, prižiūri tvarką, talkina mokytojams įvairiose socialinėse veiklose, kad galėtų „surinkti“ socialines valandas. Matui taikomos tokios pačios taisyklės kaip ir visiems mokiniams, ir tuo mes labai džiaugiamės“, – teigia ji.
Mitų ir iššūkių netrūksta, bet situacija sparčiai gerėja
Plungės specialiojo ugdymo centro direktorė Kamilė Kundrotaitė- Astreikienė atkreipia dėmesį, kad dažniausiai vaikų, turinčių negalią, įtraukčiai trukdo įvairūs mitai. Juos įveikus, situacija gerokai greičiau palengvėtų.
„Kone dažniausias mitas – kad įtraukusis ugdymas esą blogina mokymosi rezultatus arba trukdo kitiems. Šis įsitikinimas dažniausiai kyla dar net nepradėjus dirbti įtraukiai. Toks ugdymo procesas padeda mokytojams aiškiau struktūruoti darbą, o mokiniams – ugdyti bendradarbiavimo ir socialinius įgūdžius“, – sako ji.
Kitas gajus įsitikinimas – kad įtraukusis ugdymas esą yra „nauja mada“. „Iš tiesų tai nėra naujovė – tai ilgametė praktika, kuri šiandien pagaliau pradėta aiškiau įvardyti, struktūruoti ir vertinti. Pokytis vyksta ne todėl, kad atsirado naujas terminas, o todėl, kad atsirado didesnis aiškumas ir atsakomybė“, – pabrėžia direktorė.
Pasak K. Kundrotaitės-Astreikienės, mokyklų bendruomenėms dažniausiai iššūkis kyla ne dėl motyvacijos stokos, o dėl praktinių įrankių trūkumo. Mokytojams dažnai stinga aiškių metodikų, priemonių ir nuoseklių žingsnių, kaip individualizuoti ar pritaikyti ugdymo programą. Būtent nežinojimas ir baimė suklysti dažnai virsta pasipriešinimu, kuris klaidingai interpretuojamas kaip nenoras keistis.
Nepaisant to, direktorė pažymi, kad įtraukties situacija Lietuvoje, o ypač Plungės rajone, pastebimai gerėja. „Svarbiausia tai, kad mokyklos nelieka vienos. Visos Plungės rajono ugdymo įstaigos turi Vaiko gerovės komisijas ir specialistų komandas, kurios suteikia pirmąją pagalbą mokiniui. Pedagoginė psichologinė tarnyba vertina, konsultuoja ir teikia rekomendacijas tiek mokykloms, tiek šeimoms. O Plungės specialiojo ugdymo centras, kaip regioninis konsultacinis centras, atvyksta į mokyklas, padeda spręsti sudėtingus atvejus, konsultuoja mokytojus ir administraciją bei praktiškai prisideda prie įtraukiojo ugdymo modelių kūrimo“, – pasakoja ji.
Pasak direktorės, būtent toks tarpinstitucinis bendradarbiavimas leidžia įtrauktį paversti ne deklaracija, o kasdieniu veikimu
Svarbiausia – įsitraukti ir bendradarbiauti
Pasak Mato mamos Jurgitos, kad įtraukusis ugdymas veiktų ir būtų sklandus, būtinas visų – mokyklos administracijos, mokytojų ir specialistų, vaiko su specialiaisiais poreikiais tėvų ir klasės vaikų tėvų – aktyvus įsitraukimas ir bendradarbiavimas.
„Jeigu nors viena iš šių grupių bus priešiškai nusiteikusi, įtraukusis ugdymas neveiks ir visiems bus blogai. Todėl labai svarbu, kad mokyklos bendruomenė būtų atvira ir pozityvi, nesivadovautų išankstinėmis nuostatomis bei įsitikinimais ir įtraukųjį ugdymą suvoktų kaip naudą, o ne kaip trukdį“, – pabrėžia ji.
Jurgitos manymu, svarbiausia, kad mokyklos administracijos požiūris į įtraukųjį ugdymą būtų pozityvus. Tuomet mokykla natūraliai stengiasi suteikti tiek mokiniui, tiek visai klasei kuo didesnę pagalbą ir skiria reikalingus specialistus.
