Nuo 2025 metų lapkričio pabaigos Rokiškio krašto muziejuje veikė XIX respublikinė prakartėlių konkursinė paroda. Sausio 10-ąją įvyko jos uždarymas ir nugalėtojų apdovanojimas. Galima tik pasidžiaugti, kad nuo krikščioniškų šaknų nenutolsta ir mūsų rajono jaunieji meistrai. Tarp apdovanotųjų – Plungės „Saulės“ gimnazijos moksleivis Jokūbas Bružas.
Prakartėlė – tai kompozicija, vaizduojanti Jėzaus Kristaus gimimą tvartelyje. Prie suvystyto Kūdikėlio Jėzaus klupo Švč. Mergelė Marija ir šventasis Juozapas. Dažnai čia dar stovi piemenėliai, Trys Karaliai ir gyvuliai.
Istorijos šaltiniuose galima rasti, jog krikščionys per Kalėdas tvartelį Betliejaus oloje inscenizuoti pradėjo III amžiuje. Manoma, kad nuo tada prasidėjo prakartėlių tradicija. Ilgą laiką ji puoselėta tik Betliejuje, vėliau išplito po pasaulį.
Pirmąją gyvą prakartėlę Italijoje, Greče, 1223 m. įrengė šv. Pranciškus Asyžietis. Pirmą skulptūrinę prakartėlę 1290–1292 m. sukūrė Arnolfo di Cambio Romos Didžiojoje Švč. Mergelės Marijos bazilikoje. Vatikane Kalėdų eglė ir prakartėlė Šv. Petro aikštėje pirmą kartą pastatyta 1982-aisiais – paprotį įvedė popiežius Jonas Paulius II.
Prakartėlių muziejus Rokiškyje įkurtas 2007 metais prieš Kalėdas.
Kaip ir minėta, sausio 10-ąją uždaryta jau XIX prakartėlių konkursinė paroda.
Parodoje buvo eksponuojama net 40 prakartėlių iš 17 Lietuvos rajonų. Nors dominavo medžio drožybos darbai, tačiau lankytojų akis džiugino ir keraminės, vilnos vėlimo, žolynų, mišrios technikos kompozicijos.
Savo darbus pristatė ne tik žinomi medžio meistrai, bet ir naujokai. Ypač džiugu, jog tarp patyrusių meistrų medines prakartėles eksponavo jaunieji mūsų rajono kūrėjai – Plungės „Saulės“ gimnazijos IB klasės mokinys Kristupas Ciparis ir IIID klasės auklėtinis Jokūbas Bružas (mokytojas Viktoras Raibužis).
Grupinius darbus pristatė Akademiko Adolfo Jucio progimnazijos „Babrungo“ skyriaus 6 ir 7 klasių mokiniai.
Kaip ir kiekviename konkurse, verčiausius apdovanojimų rinko kompetentinga komisija: Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus vyresnioji tyrėja-rinkinio kuratorė, menotyrininkė Daiva Beliūnienė, Rokiškio rajono dailininkų klubo RODA narė, dailės mokytoja Eglė Kurlavičienė, Rokiškio krašto muziejaus emeritė Marijona Mieliauskienė, menotyrininkė dr. Alė Počiulpaitė, Rokiškio Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčios vikaras kun. Ernestas Želvys.
Nors grupinių darbų kategorijoje plungiškius sėkmė ir aplenkė, tačiau jaunimo (14–25 m.) kategorijoje trečiąją vietą užėmė J. Bružas.
Visi prakartėlių autoriai apdovanoti dovanomis ir parodos katalogais, o J. Bružas – dar ir 300 eurų premija.
Kaip sakė mokytojas V. Raibužis, pirmieji Jokūbo bandymai susidraugauti su medžiu ir atskleisti jo paslaptis prasidėjo 6 klasėje. Į medžio drožybos būrelį tuometinėje „Babrungo“ progimnazijoje berniukas atėjo iš Senamiesčio mokyklos. Turbūt ir nereiktų stebėtis, kad Jokūbą sudomino medis, nes tėtis ir senelis taip pat jį prisijaukinę.
Beje, šis laimėjimas Jokūbui ne pirmas. Praėjusiais metais XXV jaunųjų menininkų sąjūdyje „Stanislovas Riauba – Žemaitijos Andersenas“ amatų kategorijoje plungiškis tapo laureatu, konkursui pateikęs keturias Užgavėnių kaukes. Taip pat 2024 metais jis dalyvavo Dainų šventės Amatų kiemelyje, kiekvienų metų vasarą nepraleisdavo kryždirbystės stovyklų Žemaitijos nacionaliniame parke, praėjusiais metais dalyvavo „Sidabro vainikėlio“ stovykloje Panevėžio rajone, Upytės amatų centre.
Pasak mokytojo, Jokūbas – linksmas, darbštus. Papildomai nešasi ir dirba namuose, lanko dziudo treniruotes.
O ką apie drožybą ir laimėjimą mano pats jaunasis kūrėjas?
– Kaip susidomėjai drožyba?
– Su medžiu, medžio darbais esu pažįstamas nuo vaikystės. Mano senelis – tautodailininkas, medžio meistras, tėtis – medienos technologas. Bet šeima niekada nevertė dirbti su medžiu. Tikriausiai todėl, kad žinojo, jog čia nieko negali liepti ar paskubinti, šį darbą turi pats pamėgti. O į drožybą mane atvedė mano draugas. Kadangi neturėdavau ką veikti trečiadieniais po pamokų, kai draugas pasiūlė pabandyti nueiti su juo į drožybos būrelį, sutikau. Ir nuo to laiko jau septinti metai aš čia.
– Ką pačiam patinka drožti? Kas lengviausiai sekasi?
– Man asmeniškai labiausiai patinka drožti kaukes. Jos lengviausiai ir sekasi. Patinka tikriausiai todėl, kad kaukei nereikia gražaus veido: kuo baisiau, kuo keisčiau ar įdomiau sugalvoji ir padarai, tuo geriau. Kartais į medžiagų paiešką įsitraukia visa šeima: kas randa senus kailinius, kuriuos galiu panaudoti kaukės antakiams, kas kokią šluotą ar virvę, kurios šerius galiu panaudoti ūsams.
– Ar ateities planuose yra kažkas, kas sietųsi su medžiu?
– Dėl ateities nieko tiksliai pasakyti negaliu, bet su medžiu, manau, dirbti visai patiktų.
– Ką tau asmeniškai duoda įvairūs laimėjimai konkursuose? Dalyvauji konkursuose savo noru ar labiau mokytojo raginamas?
– Man asmeniškai konkursai yra tiesiog ilgo laukimo laikotarpis. Padarai darbą, jį atiduodi konkursui ir lauki sprendimo, ar tavo darbas kam nors patiko, ar ne. Man patinka pats darbo procesas, apie rezultatą ar prizą tuo metu negalvoju. Ir nelabai patinka dėmesys, todėl mokytojui tikrai tenka raginti, kad kur nors dalyvaučiau. Nors, kai įvertina ir dar apdovanoja piniginiu prizu, būna smagu.
– Ar yra dirbinys, kurį norėtum išdrožti?
– Šiuo metu daugiau drožinėju skulptūrėles, bet labai norėčiau grįžti prie kaukių.
– Ar prisimeni pirmą savo darbelį? Koks jis buvo ir kur dabar?
– Taip, prisimenu, tai buvo kaukė. Tik aš ją dabar esu paslėpęs, kad niekas nematytų. Nelabai tada pavyko, vėliau padariau tikrai daug gražesnių.
XX respublikinė prakartėlių paroda vyks 2028 metais, tad kūrėjams jau pats metas imtis naujų sumanymų ir ruoštis jubiliejinei parodai.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
