Seimo vadovė J. Degutienė paviešino Estijos parlamento pirmininkės nuomonę, kad kažkas Lietuvoje negerai. Šiek tiek keista, kad mūsiškė pati to nepastebėjo.
Nors man ir labai brangi gimtoji žemelė, bet Lietuvoje tikrai negera gyventi. Ir, kaip tyrimai rodo, ne tik socialiai remtinų šeimų vaikai sako, kad yra nelaimingi. Taip jaučiasi ir didelė dalis pasiturinčiųjų atžalų, kurių tėvai dėl darbo krūvio mažai bendrauja su jais.
Seimo pirmininkės nuomone, kaltės šešėlis dėl nelaimingų vaikų krenta ant sumaterialėjusių tėvų, kurie vis daugiau laiko praleidžia darbe, o atžalos jiems esą tampa daiktu, kuris trukdo daryti karjerą. Neva šeimose neskiepijamas patriotiškumas, todėl auga emigracija.
Drįsčiau pasiūlyti J. Degutienei atlikti elementarų eksperimentą – pabandyti pragyventi iš minimumo. Ir už būsto šildymą susimokėti (ko gero, erdvus jis), ir už kitas komunalines paslaugas, o į puodą dėti tik tuos produktus, kuriems liks lėšų po visų mokesčių. Jeigu liks. Ir taip bent pusmetį.
Lietuviai – darbšti tauta, tad, kai pasidaro striuka su finansais, pirmiausia į galvą šauna, kad reikia daugiau dirbti. Tačiau ateina diena, kai nusvyra rankos. Palinkėčiau pajausti tą pažeminimą, kai turi kreiptis dėl pašalpos maisto produktams, įvairiausių kompensacijų (kurių, beje, šiemet sieks dar daugiau žmonių).
Sakoma, kad ir šuo kariamas pripranta. Bet juk žmogus – ne šuo. Jis ima jaustis kaltas, jei negali tinkamai pamaitinti šeimos, o drabužėlius ir batus atžaloms gali nupirkti tik padėvėtus. (Teko nugirsti mamos žodžius, kad jos mažylė niekaip „nepagauna kampo“, kodėl ką tik nupirktus drabužius reikia skalbti. Nieko, ūgtelės, pagaus. Tik ir vėlgi, ar dėl to bus laimingesnė?)
Pagyvenkit, ponia Degutiene, tokiomis sąlygomis. Manau, tikrai bus lengviau suprasti, kas Lietuvoje negerai.
Nesakau, kad visi turi gyventi vienodai – skiriasi žmonių gabumai, išsilavinimas. Tačiau, jei bene pusė šalies gyventojų balansuoja ties skurdo riba, valdžiai yra apie ką pagalvoti.
Nerasi tokio normalaus žmogaus, kuris nesistengia dėl šeimos. Bet galų gale pastebi, kad pastangos įkalina jį voverės rate. Man neapsiverčia liežuvis tokiems tėvams mesti kaltinimus, kad jie mažai laiko praleidžia su vaikais. O vieną dieną jie pastebi, kad nebemato savo atžalų akyse meilės mėnulių… Nebemato to, dėl ko ir plėšosi dienų dienas.
Paskui, kartą apsižvalgę, pamato, kad kai kas dirba mažiau, o jų šeimos laimingesnės. Nes jie dirba užsienyje. Pabando žmogus iš pradžių išvažiuoti vienas – pinigų. Tačiau didesnis uždarbis neišsprendžia problemos, nes… negerai be šeimos. Grįžta? Ne, jis pasiima ir šeimą.
Nes ten jo brangiausių žmonių akyse vėl ima spinduliuoti meilės mėnuliai. Tai, į ką žmogus iškeičia savo triūsą ir visą gyvenimą. Ir nereikia moralizuoti apie patriotizmą. Tuščia jo, jei namai neturi pamatų.
