Na, ką gi, kaip kolegė ir „raganavo“, į antrąjį prezidento rinkimų turą kelią prasiskynė dabartinė šalies vadovė Dalia Grybauskaitė ir socialdemokratų partijos kandidatas Zigmantas Balčytis. Daugelis politologų jau išanalizavo situaciją iki panagių, tačiau vis tiek norisi įkišti savo subjektyvų trigrašį.
Pirmajame ture man bene labiausiai užkliuvo tai, kad Prezidentė, kaip sakoma, „nėjo į liaudį“. Iš vienos pusės – pretendenčių į pirmąsias šalies damas šmėžavimas televizijos laidose buvo toks apgailėtinas (ypač – debatų metu – tas linkčiojimas už kandidato nugaros), iš kitos – vis dėlto gyvas noras išgirsti, ką mano kandidatas vienu ar kitu klausimu. Juk, žinia, kaip pašauksi, taip už tave ir balsuos.
Deja, mano galva, reklaminiam populizmui pasidavė ir D. Grybauskaitė. Videoklipas, kuriame ji vaikštinėja žydinčių vyšnių sode, labai pigus „čiulpinukas“. Kaip ir kompiuterinėmis programomis pagražintas „abrozdėlis“ plakatuose (gal jos komanda padarė tokią meškos paslaugą?). Manau, kad potencialūs jos rinkėjai tikisi visai kitko –
rimto ir svaraus žodžio (ne lozungo). Galų gale gal net ne tai svarbu. Svarbiausiai – nuoširdumas. Kad ir apie ką bekalbėtų pretendentas. Šito nesuvaidinsi. Kaip surasti tą aukso viduriuką? Ko gero, vien linksmas leidimas „mane galima pačiupinėti“ tešildo kaip antklodė „nabašninką“.
Beje, kad ir daug pažeriama jai kritikos, mano galva, dabartinė Prezidentė per kadenciją demokratijos labui padarė labai daug. Jau vien teisėjų klaną pajudinti ką reiškia, o ji išdrįso. Lyginant „pūkinę“ V. Adamkaus kadenciją ir pastarųjų metų politiką, D. Grybauskaitę galima pavadinti kirviu – lėkė valdininkų galvos.
Man kažkaip kreivai nuskambėjo nušalintojo prezidento pozicija: „Negaliu Jūsų klaidinti, kviesdamas ateiti gegužės 11 dieną į Prezidento rinkimus, kurie nebus nei laisvi, nei demokratiški“. Nėra manęs lygu nereikia rinkimų?
Beje, yra toks testas: jeigu trokšti pasipuošti karūna, vadinasi esi ne karalius. Galų gale, juk net ne tik karūna valdovo požymis: ponu pavadintas tarnas vis tiek lieka tarnu.
Na, o Z. Balčytis – kaip sakoma, tamsus arkliukas. Kai kas įspėja, kad pavojinga, jei valdžia – ir prezidento postas, ir Vyriausybės galios – atsidurtų vienos partijos rankose. Be to, kiek nemalonų kvapelį skleidžia ir tas noras klestelėti į rezervinę europarlamentaro kėdę.
Dar sunkiau iš daugiau nei pustrečio šimto kandidatų išsirinkti Europos Parlamento vienuoliktuką. Ką jie ten veikia penkmetį? Retas kuris galime atsakyti į šį klausimą. Bet tie, išsirikiavusieji prie žemiškojo rojaus vartų, žino. Ir senasis politikos lapinas taip pat. Nes ir jo anūkas ten nori. Beje, patriarchas grūmoja, kad, nepageidaujantiesiems laisva valia atiduoti savo balsų, reikėtų skirti baudas. Kad žinotų, iš kur kojos dygsta.
Ar tik vėl neišsiskirsime iš ES šalių sugadintų biuletenių skaičiumi?
