Nors Lietuvos vardas pirmą kartą paminėtas prieš 1000 metų vasario 9 dieną, kai šv. Brunonas buvo nužudytas pagonių, tačiau visa Lietuva garbingą jubiliejų ypač iškilmingai pasirengusi minėti liepos 6 dieną. Į sukaktį norisi pažvelgti istorikų akimis, todėl ir pakalbinom Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoją istorikę Jolantą Skurdauskienę.
-Kokie vėjai Jus atpūtė į Žemaičių dailės muziejų?
-Baigdama istorijos studijas Viniaus valstybiniame universitete, diplominio darbo temą pasirinkau apie kunigaikščius Oginskius. Jau vien dėl to darbo mane žinojo kai kurie muziejininkai, todėl neatsitiktinai pakvietė dirbti į Žemaičių dailės muziejaus Istorijos skyrių. Čia turėjau progos gilinti savo žinias pasirinkta tema. Be abejo, nemažai įtakos man turėjo mokytojos kraštotyrininkės Eleonoros Ravickienės veikla ir jos darbai, kiti muziejuje dirbantys žmonės. Medžiaga apie patį Oginskių dvarą ir jo dvasią taip pat turėjo šiokios tokios įtakos mano veiklai, be to, atsirado galimybė susipažinti su vieno iš didžiausių Lenkijos Varšuvos miesto istorijos muziejaus veikla, bendrauti su šio muziejaus darbuotojais.
Prisimenu, Gintaras Končius, susitikus Varšuvoje, pasiūlė supažindinti su šio miesto istorijos muziejaus muziejininkais, su jais surengti susitikimą. Kaip tik tuo metu Plungėje vyko pirmasis tarptautinis Oginskio festivalis ir Varšuvos muziejaus direktorė pasiūlė pasirašyti bendradarbiavimo sutartį. 2006 metais tokia sutartis buvo pasirašyta. Buvome visi šiek tiek nustebę, jog toks svarbus ir stambus muziejus, turintis nemažai savo filialų, mielai sutinka su mumis bendradarbiauti. Smagu, kad šis bendradarbiavimas tęsiasi.
-Dirbate įdomų ir naudingą darbą, kuris tikriausiai mielas Jūsų širdžiai. Būdama istorikė kaip niekas kitas jaučiate, ką Lietuvai reiškia šie jubiliejiniai metai. O Jums asmeniškai ką jie reiškia?
-Tūkstantis metų yra nemažas laiko tarpas, kurio metu Lietuva nuėjo sudėtingą geopolitinį kelią. Tai ne tik mano ar Plungės šventė, tai visos Lietuvos šventė. Kad tai tikrai jubiliejiniai metai, jaučiame visi. Ko gero, neatsitiktinai ir Plungė tapo Lietuvos kultūros sostine.
Vilniuje prasidedanti Dainų šventė, skirta jubiliejui, sutraukė viso pasaulio lietuvius, beje, lygiai taip pat ir į mūsų miesto šventę buvo suvažiavę nemažai iš čia kilusių ar čia gyvenusių plungiškių. Tai gera proga pareikšti savo pagarbą ir meilę gimtinei.
Šie metai svarbūs ne tik mums, lietuviams. Mus įdėmiai stebi ir lenkai. Jie ypač domisi Valdovų rūmų ateitimi ir daug jų mokslininkų, muziejininkų ir kitų sričių kultūros žmonių laukia jų atidarymo, tad dar kartą noriu pareikšti, jog labai svarbu, kad viskas vyktų taip, kaip yra numatyta. Be kita ko, užmezgėme ryšius su Varšuvos karališkosios pilies atstovais ir šie pakvietė mus dalyvauti stambiame projekte „Lenkai ir lietuviai bendros istorijos paveldėtojai. Pabandykime geriau suvokti.“ Tai 30-ies paskaitų ciklas.
– Ką Jums asmeniškai reiškia darbas muziejuje?
– Aš manau, kad darbas muziejuje yra mano pašaukimas. Man tiesiog pasisekė, kad dirbu savo mėgstamą darbą. Ypač dabar, kai mūsų laukia daug įdomių darbų jubiliejiniais metais. Tačiau labai svarbu, kad patys nepasidarytume gėdos. Juk liko dar neatstatyti 6 Žemaitijos dvarai, tarp jų ir mūsų. Manau, kad viską, ką esame planavę, padarysime. Beje, Oginskių dvaro istorija – tai ne vienintelė tema, kurią aš tyrinėju. Kita labai svarbi tema, kurią jau minėjau, yra Žemaitijos dvarų istorija. Tai lyg ir mokslinis darbas, tik jame daugiau dėmesio skiriama ekonominei pusei.
Kalbėdama apie jubiliejų ir jam skirtas šventes, noriu pabrėžti, kad šventė ateina ir praeina, o svarbiausia – užčiuopti tuos taškus, kurie pasitarnautų tautos išlikimui. Ir dar. Negerai, kad neretai atsisakome svarbių dalykų. Štai jeigu dar liksime abejingi Gandingos piliakalniui, tai gali atsitikti ir taip, kad nebebus ką ir saugoti, kaip atsitiko su senąja sinagoga arba tiesiog visų akyse nykstančiais parapijos namais. Man atrodo, kad dabar, jubiliejiniais metais, geriausia proga prisiminti tai, ką turime išsaugoti būsimajai kartai. Tai padėtų jaunimui giliau suvokti, ką reiškia valstybė, tauta, tėvynė.
