2015-ieji Lietuvoje paskelbti Etnografinių regionų metais. Ta proga Rietavo kultūros centro Medingėnų filialas ir Medingėnų biblioteka organizavo etnografinę popietę, kurioje prisimintos gavėnios senosios tradicijos ir maisto paveldas. O gerų šeimininkių Medingėnų bendruomenėje tikrai netrūksta. Moka jos gerai gaminti, pamena senelių receptus.
Nevalia riebiai valgyti
Gražiais žodžiais bendruomenės popietę pradėjo Rietavo Irenėjaus Oginskio viešosios bibliotekos vyr. bibliotekininkė Romualda Durkienė. Ji papasakojo apie tradicinį gavėnios laikotarpį, kai prieš Velykas nuo seno lietuviai laikydavosi septynių savaičių pasninko. Tada nutildavo muzika, dainos, niekas nekeldavo vestuvių. Krikštynos taip pat buvusios tylios – be dainų, be muzikos. Vyrai pamiršdavo kortas, vaikai – žaislus, ir pasinerdavo į susikaupimo ir rimties laikotarpį. Nuodėmė per gavėnią būdavo ragauti pieno ar riebiai valgyti. Anuomet šeimininkės pieną raugindavo, pildavo į kubilą, darydavo sūrius, bet jų nevalgė. Baisi nuodėmė piršto galiuką piene pamirkius nulaižyti.
Tradicijos – turtas
Į popietę susirinkę vyresnieji ragino visus, ypač jaunus žmones ir vaikus, puoselėti lietuviškas tradicijas. Smalsiai pasakojimų apie senovės papročius klausėsi mažieji.
„Džiugu, kad mažose bendruomenėse labai gražiai draugauja kartos. Senjorai ir vaikai gali pabūti kartu prie gražaus, balta staltiese užtiesto stalo, prisiminti tai, kas esame, puoselėti, saugoti, branginti ir perduoti jaunajai kartai senąsias Žemaitijos tradicijas“, –
kalbėjo bibliotekininkė.
Anot R. Durkienės, tradicijų tęstinumas yra didžiulis mūsų turtas, o didžiausias stebuklas – žmogus, neatitolęs nuo savo šaknų, senelių, protėvių palikimo. Ji akcentavo, kad valgymo kultūra skiriasi kiekviename regione. Pajūryje buvo valgoma daugiau žuvies. Žuvelė buvo džiovinama, o iš galvų verdama žuvienė. Žmonės valgydavo taupiai, labai kukliai, bet ne prastai. Lėkštėse likdavo lupenų ir ašakų kalnas. Bulvelės su lupynomis verdamos visoje Lietuvoje.
Žemaitiška cibulynė
Ne visi lietuviai išgalėdavo nusipirkti silkės, kai kuriems išeidavo tik jos rasalas, į kurį pamirkyta labai skani būdavo bulvelė, kiti įstengdavo silkių galvų įsigyti. Iš jų galima buvo pasigaminti žemaitiškos cibulynės. Šeimininkės ant anglių padegindavo silkių galvas, papjaustydavo svogūnų, įberdavo pipirų ir kitų prieskonių. Šlakelis acto, ir viskas sumaišyta su nepaprasto skonio šulinio vandeniu. Kai kurios šeimininkės dar į šį mišinį dėdavo virtos bulvės, tačiau Medingėnuose to nedaroma, mat bulvelę galėdavo prisikąsti atskirai virtą.
Cibulynės susirinkusiesiems prigamino medingėniškė šeimininkė Stefanija Gintilienė. Ji pasakojo, kad senais laikais nebuvę elektros, o prieskonius reikėjo cibulynei ir kanapynei susimalti. Kanapėms naudojami buvo mediniai grūstuviai, o pipirams – specialios pipirmalės. Kai kurios mamos ir senelės pipiriukus smulkindavo plaktuku, prieš tai suvyniojusios į skepetaitę.
Žiūrė
Apeiginis pasninko valgis buvęs ir avižinis kisielius, kuris dar vadinamas žiūre. Avižiniai miltai užpilami pašildytu vandeniu, tyrelė išmaišoma. Įdedamas duonos kampelis ir beržo anglies gabaliukas. Paruošta masė šiltai apdangstoma ir paliekama nakčiai rūgti. „Kol rūgo, kunkuliavo, kvapas buvo nekoks“, – juokavo šeimininkė Jadzė Mickevičienė.
Ryte į rūgusią masę pilama vandens ir per marlę sunkiama tiesiai į virimo indą. Kisielius verdamas ant lengvos ugnies visą laiką maišant. Kuriam vaikui tekdavo šią žiūrę maišyti, tas būdavo nepatenkintas. Tačiau mamos paaiškindavusios, kad tai garbingas darbas, kurio bet kam patikėti negalima.
Kisielių galima pagardinti spanguolėmis. Moterys minėjo, kad jis duodamas ir ligoniams, gydo skandžio opą.
Vaišino žolelių arbata
Medingėnų šeimininkės popietės dalyviams davė paragauti ir šaltanosių. Šiuos ypatingus tarkuotų bulvių ir grikinių miltų paplotėlius gamino Nijolė Katauskienė.
Akį traukė ir aliejumi užpilta gavėnios silkė su svogūnais, ir grūstos kanapės, ir pasninko miltiniai pyragėliai su kanapių ir aguonų ar uogų įdaru, ir kitokie gardumynai. Silke, spirgučiais ir nuostabiomis žolelių (erškėtrožių, čiobrelių ir mėtų) arbatomis vaišino Medingėnų kultūros namų vedėja Virgina Budrienė.
Dalijo kulinarijos paveldo receptus
Per renginį veikė knygų parodėlė. Ypač knygelėmis apie papročius ir tradicijas domėjosi vaikai. Jiems šeimininkės įteikė gavėnios ir tradicinių žemaitiškų patiekalų receptų. Medingėnų šeimininkės prasitarė, kad jų turi prikaupusios nemažai, mat bendruomenė dalyvavo mokymuose, kur nagrinėjo Lietuvos kulinarijos paveldą. Jo receptų rinkinius visiems dalijo Medingėnų bendruomenės pirmininkė Irena Bagdonienė.
Popietės dalyviai ragavo gavėnios valgių. O po susilaikymo, pasninko, visai kitaip atrodo ir Velykų stalo gausios vaišės. Juk kasdien skaniai ir godžiai valgant prarandamas šventės džiaugsmas.
