Šiandien, kaip liaudis sako, ant bangos – gydytojų peticija ir grasinimai visuotiniu emigravimu, jei bent trečdaliu nepadidės jų atlyginimai. Atvirai kalbant, nežinau, palaikyti tokius užmojus ar ne.
Galėčiau sakyti, kad kiekvienas nori daugiau ir tai pateisinama, kai kainos auga kaip ant mielių. Net akys ant kaktos man iššoko pamačius, kad kas kiek laiko iš tos pačios vietos perkami kiaušiniai pabrango puse euro! Kad ir labai nemaloniai nustebusi, jų nusipirkau. Kur dėsies – sugalvojau išvirti vaikams spurgų, o balkone vištų neauginu. Tad ar gali stebinti noras, kad kišenėje gulėtų daugiau šlamančiųjų, kad pamačius šoktelėjusias kainas nereikėtų patirti lengvo šoko ir, kaip dabar populiaru sakyti, galėtum jaustis oriai?
Kita vertus, suvokiu, kad keliant minimalų atlyginimą, didinant biudžetinių įstaigų darbuotojų darbo užmokestį iš kažko teks atimti. O nuo kurio nurėši? Ir dar – dėl tų pačių gydytojų reikalavimų. Anądien skaičiau, kad Ventos ambulatorija nesulaukia norinčio dirbti gydytojo už 1 300 eurų į rankas. Apie tokią algą, ko gero, didžioji dalis Lietuvos dirbančių žmonių tik pasvajoti gali. Tad tokiais atvejais taip ir norisi pasakyti: „Būkim biedni, bet teisingi.“ Visi norime gyventi geriau.
Be to, prie tokios padėties prisidedame ir mes patys. Kažin kiek laiko prireiks, kol suvoksime, kad prieš operaciją nebūtina gydytojui dėti į kišenę (jei operacija nepavyks, „dovanėlės“ niekas negrąžins), kol išmoksime pastebėti notarų „klaidas“ išrašant pinigų paėmimo kvitus… Kai tylėsime ir galvas nuleidę duosime, nereikalausime, mano manymu, taip ir plaksimės kaip musės po išrūgas. Juk nuslėptos pajamos ir nesumokėti mokesčiai, ko gero, ir lemia negalėjimą didinti algas, pensijas, mokėti vaikų pinigus ir pan.
Tikiu, kad į tokius pamąstymus sulauksiu: „O ką daryti? Juk vėl reikės eiti pas tą patį gydytoją, notarą ar kitą valdininką. Na ir kas, kad surinks daugiau mokesčių, vis tiek politikai žiūrės, kaip papildyti savo kišenes.“ Negalėčiau kategoriškai ginčytis. Jau kuris laikas neduoda ramybės mintis, kad pas mus viskas vyksta ne iš to galo, kad visur trūksta kontrolės.
Panašu, kad demokratija gerokai išėjo už ribų. Kalbėdama apie įvairiausias žmogaus teises, negaliu ramiai reaguoti į pasirodžiusį straipsnį apie įvaikintos vos pusantrų metų mergaitės nužudymą Didžiojoje Britanijoje. Labiausiai užkliuvo tai, kad mažylę įsivaikino susituokusių vyrų pora. Žinoma, negalima daryti apibendrinimų, nes visko gyvenime būna. Nesu homofobė, bet… norite gyventi kartu ar tuoktis – prašom, įsivaikinimui nepritariu.
Ar toliau taip sparčiai žengdami demokratijos keliu nenukeliausime į visišką anarchiją? Yra tekę girdėti, jog žmogui reikia leisti pagyventi netvarkoje, kad jis norėtų grįžti prie tvarkos.
Bet ar šito norime?
Ok