Mama siūdavo pagalvėms užvalkalus, o Danutė, sukaupusi visas pastangas, juose siuvinėdavo pirmas vardo ir pavardės raides. Vos įgudusios valdyti adatą mažos rankelės pradėjo mokytis nerti, megzti. Nuo tų dienų praėjo dešimtmečiai, o Danutės Žilinskienės rankos iki šiol negali ramiai gulėti. Pirštai nuolat žongliruoja virbalais, adata ar vąšeliu, visus išgyventus sunkumus ir džiaugsmus paversdami gražiausiais raštais.
Nuošaliame Tverų seniūnijos Tauravo kaime yra vos kelios gatvelės. Vienoje iš jų gyvena D. Žilinskienė. Į mūrinuką Jurginų gatvėje moteris su šeima atsikėlė prieš dvidešimt dvejus metus.
Jeigu kam Tauravas ir atrodo Dievo pamirštas užkampis, tai tik ne Danutei. Šis kaimas – jos gimtinė. Vieta, iš kurios niekad toli ir nebuvo iškeliavusi, išskyrus tuos kelerius metus, kai dėl melioracijos nugriovus jų namą teko apsigyventi netoli esančiame Panavadyje. Danutės vyras Stasys, dabar jau amžinatilsį, irgi buvo to paties krašto vaikas, gimęs ir užaugęs Kaupų kaime. Todėl, atsiradus galimybei, sutuoktiniai vėl sugrįžo į Tauravą ir, kaip sako Danutė, visam čia įsikūrė.
„Kaip išeisi tarp svetimų, nepažįstamų? Čia visi savi. Jei bėda ištinka, žinai, kur pagalbos ieškoti. Net jaunystėje nesvajojau apie didelius miestus. Toliau Telšių, kur žinojau esant „Mastį“, mano svajonės nebuvo nukeliavusios. Šeimoje augome keturios seserys, aš – mažiausia. Kažkaip ir užaugau su mintimi, kad mamos vienos palikti nevalia“, – prisiminė D. Žilinskienė.
Šį pavasarį moteris tapo našlė, bet viena nesijaučia – čia pat už sienos įsikūrusi sūnaus Rimo šeima. Kitapus kelio – šeimos lizdą susukęs iš Telšių į tėviškę gyventi sugrįžęs Virgis. Kaupų kaime apsistojęs Albinas su žmona Milda. Tik jaunėlis Tomas Telšiuose įsikūręs ir, kaip būdinga jauniems žmonėms, didesnio pinigo uždirbti į Airiją važinėja.
Sėslūs senieji Žilinskai, sėslūs ir jų vaikai. Visi tarsi nematomomis gijomis pririšti prie savo krašto, savo tėvų žemės. Sūnums vedus, šeimos medis dar labiau sulapojo. Danutė skaičiuoja turinti dešimt anūkų. Kai kurie jau suaugę, savo vaikų turi. Net trys iš jų pilnametystės slenkstį peržengs šiemet. Patys mažiausi anūkėliai Telšiuose auga.
Stiebiasi ir provaikaičių karta. „Užauginome su vyru keturis sūnus. Dabar turime keturis proanūkius – irgi visi berniukai. Tik anūkų po lygiai – penkios mergaitės, penki berniukai mums buvo skirta“, – kalbėjo apie šeimą tauraviškė.
Šeima gausi. Visiems norisi šiltų močiutės numegztų kojinių ir pirštinių. Ir mezga Danutė. Laksto virbalai rankose lyg pašėlę, kol siūlų gijos virsta gražiais ornamentais, pynėmis ar žiedais. Užsimaniusi įmantresnių raštų žurnalus pavarto ar anūko Mindaugėlio paprašo, kad internete panaršęs ką įdomesnio surastų. Kai nemezga – siuvinėja. Visos tauraviškės kambario sienos nukabinėtos jos rankų darbo paveikslais. Iš vienų žvelgia raudonos vilkų akys, kituose – ant šakų užmigusios sniegenos ar zylutės, ant palangės susirangęs katinas ar saulėje besiilsinti karališka liūtų šeimyna.
Paveikslas su liūtais D. Žilinskienei brangiausias. „Labai daug pastangų prireikė jį išsiuvinėti. Tris kartus dėl laiko stokos buvau atidėjusi rankdarbį į šalį, maniau, nebaigsiu, bet galiausiai jis vis tiek atsidūrė ant sienos šalia kitų darbų“, – kalbėjo moteris.
Siuvinėjimo ir mezgimo siūlų Danutė nusiperka nuvažiavusi į miestą arba prašo, kad marčios nupirktų. Du sūnūs į žmonas išsirinko profesionalias mezgėjas, tad abi jos – Edita ir Regina – geriausios patarėjos rankdarbių klausimais. „Marčios, kai reikia, pagiria, kai reikia, pakritikuoja. Dažnai pataria siuvinėjimui rinktis blankesnių spalvų siūlus, o man taip patinka ryškūs, kad imu ir primaišau – juk šviesa ir laikas paveikslus vis tiek išblukins“, – juokėsi D. Žilinskienė.
Moka moteris ir vąšeliu nerti. Sugalvojusi ar artimųjų paprašyta, ima į rankas jį ir suka tol, kol servetėlės ar staltiesės atsiranda. Proanūkiams, kol buvo mažiukai, batukus iš vilnos nėrė.
Kai tveriškiai organizuoja rankdarbių parodą, D. Žilinskienė įduoda ir savo kūrinių. „Atvažiuoja Irena Liškuvienė, paprašo, kad parodyčiau žmonėms, ką esu padariusi. Tegul veža. Kai į miestelį nuvykstu, užeinu ir kitų moterų darbų pažiūrėti. Įdomu, ką tveriškės numezga, išsiuvinėja. Nežinau, kaip leisčiau dienas, jeigu ne rankdarbiai. Dvidešimt penkerius metus kolūkyje melžiau karves, ketverius – auginau veršiukus, dar kelerius – sandėlyje dirbau. Išėjusi į pensiją kurį laiką turėjau ūkelį, bet paskui jo atsisakiau. Tiek tų darbų ir belikę: vasarą pasiauginu daržovių, o žiemą visas rūpestis – rankdarbiai. Žinoma, galėčiau ir proanūkius padėti auginti, bet vaikai šiais laikais judrūs, nenustygstantys vietoje, senomis kojomis jų nepavysi“, – atviravo aštuntą dešimtį pradėjusi tauraviškė.
