Vieną laisvą popietę nutariau pasižvalgyti po mūsų parduotuves ir pasiieškoti gražesnio drabužėlio vasarai. Juk jau dienos vis ilgesnės už naktis. Netrukus saulutė užkaitins taip, kad šiltesnį rūbą kišim kuo giliau į spintą.
Taigi, užsuku į pirmą pasitaikiusią naujų rūbų parduotuvę. Dairausi – palaidinukės, sijonėliai, šalikai ir liemenės, net skrybėlė viena kita kabo, tiesa, gerokai apdulkėjusi ir aiškiai rodanti nebe pirmą savo jaunystę. Tiesa, prabėgs metai kiti ir, jeigu kandys neįveiks, bus pati ta. Juk madų pasaulyje tokios metamorfozės visai įmanomos. Štai iš močiutės skrynios išsitrauki kokią palaidinę arba skarą su ilgais kutais ir vaikštinėji tarsi nuo madų podiumo nužengusi.
Nespėji dorai nė apsižvalgyti, o jaunutė pardavėja, daili lyg tas rožės pumpurėlis, jau ir čia: „Miela ponia, gal mano pagalbos reikia? Kas jus domina?“ Net veidus raudonis išmušė. Juk jeigu pasakysi, kad nieko nežadi pirkti, pagalvos, kad tik seilės pavarvinti užsukai, nes kišenėse vėjai švilpia. Lyg ir nepatogu pasidaro meluoti, kad nieko gražaus ir nebrangaus nematai. Pardavėja, gerokai nusivylusi, liūdnai nusišypso ir tikriausiai mintija: vaikšto čia visokios – lyg veikti neturėtų ko. Dar ką nors nugvelbs, iš tokių visko gali sulaukti…
Vos man pasukus prie durų, pro jas įvirsta visas būrys penkiolikmečių ir ima tampyti ant pakabų sukabintas palaidines. Kaipmat prisistato ta pati pardavėja, bet mergaitės tik nusišaipo ir į jos jau standartiniu tapusį klausimą, kuo domisi, atrėžia: „O kas tau rūpi, ko mums reikia? Juk pačios akis turim“, – ir verčia rūbus toliau, tarpusavyje plepėdamos. Šį kartą jau pati pardavėja išrausta – tikriausiai nepatogu tokius žodžius girdėti ir dar prie pašalinių. Užjausdama pardavėją, kuo greičiau sprunku pro duris.
Deja, kitoje parduotuvėje nuotaika visai sugedo. Mat pardavėja, savo nosytę įgrūdusi į žurnalą, iš lėto čeženo jo lapus, o į mane net nepažvelgė. Nieko doro nepamačiusi, bandžiau pardavėjos išklausti, gal laukia naujų prekių? Ši tik truktelėjo pečiais ir skaitė toliau.
Užsuku dar į vieną kitą parduotuvę. Vienoje, iš pirmo žvilgsnio tik kainas išvydusi, pašiurpau, kitoje – dar blogiau: ir kainos aukštos, ir rūbai tarsi jau išskalbti būtų… Nieko nelaukusi, stačiai į akis jau pagyvenusiai pardavėjai išdrožiau, ką apie tokią prekybą manau. Atvirai kalbant, pardavėja niekuo dėta. Juk ji – ne savininkė, tik samdomas žmogus.
Tenka prisipažinti, kad po apžvalgos tik nuotaika sugedo. Nėra ko stebėtis. Juk tiek turėta vilties, tiek puoselėta iliuzijų, o viskas liko beveik taip kaip ir buvo. Tiesa, prekių lyg ir pakanka, gal kišenė per plona? Liūdna ir dėl to, kad šiltesnį žodį vienas kitam vis rečiau ištariame. Ir pirkėjai, ir pardavėjai…
