nuotr. PeopleImages, shutterstock
Nors daugeliui verslo atstovų atrodo, kad sudarant komercinę sutartį svarbiausia susitarti dėl kainos ar terminų, realybė rodo ką kita – viena dažniausių ginčų priežasčių yra neaiškiai, nevisiškai arba netiksliai apibrėžtos kitos sutarties sąlygos. Lietuvos teismų praktika atskleidžia, kad verslas vis dar linkęs į sutartis žiūrėti kaip į formalų dokumentą, o ne į verslo saugumo garantą. Tinkamai parengta sutartis gali tapti pagrindiniu įrankiu, padedančiu išvengti teisminių ginčų ir užtikrinti sklandų bendradarbiavimą. Taigi, kokie aspektai yra kritiškai svarbūs rengiant komercines sutartis ir į ką būtina atkreipti dėmesį, kad susitarimas netaptų ginčo šaltiniu?
Teisė ir ginčų sprendimas ir sutarties aiškumas
Vienas svarbiausių dalykų, į kurį dažnai nepelnytai numojama ranka, – tai sutarčiai taikytina teisė ir ginčų sprendimo būdas. Nuo to, kokios šalies teisė taikoma sutarčiai, priklauso, kaip bus aiškinami neišsamūs ar ginčytini punktai, kokios teisės ir pareigos bus laikomos įprastomis ir net kaip bus vertinamas teikiamos paslaugos ar prekės kokybės standartas.
Svarbu taip pat aiškiai numatyti, kokia institucija nagrinės ginčus – ar tai bus nacionalinis teismas, ar arbitražas. Netinkamai pasirinkta ar vienašališkai primesta ginčų nagrinėjimo vieta gali tapti realiu barjeru silpnesnei šaliai ginti savo interesus.
Aiškiai apibrėžtos sąlygos – mažiau vietos interpretacijoms
Nemažai verslo ginčų kyla ne dėl sąmoningo susitarimų nevykdymo, o dėl skirtingo jų supratimo. Todėl itin svarbu, kad pagrindiniai sutarties punktai būtų aiškiai išdėstyti ir nepaliktų vietos skirtingoms interpretacijoms.
Tai ypač aktualu tokioms sąlygoms kaip atsiskaitymo tvarka, paslaugų ar prekių apimtis, terminai bei kokybės reikalavimai. Pavyzdžiui, neaiškiai nurodytas mokėjimo terminas ar aptakiai aprašytas paslaugų turinys gali virsti ilgalaikiu ginču. Taip pat būtina apgalvoti, kaip bus elgiamasi nenumatytais atvejais, pavyzdžiui, ar galimas vienašalis sutarties nutraukimas.
Kuo išsamiau apibrėžti šie punktai – tuo mažiau rizikos, kad kils ginčas dėl jų įgyvendinimo ar pažeidimo.
Rizikų prevencija: nekonkuravimas, konfidencialumas ir atsakomybė
Komercinės sutartys dažnai apima papildomus įsipareigojimus, kurie ne mažiau svarbūs nei pagrindinės sąlygos. Pavyzdžiui, išimtinumo ar nekonkuravimo susitarimai gali būti naudingi verslui, bet kartu ir pavojingi, jei pažeidžia konkurencijos teisę. Prieš įtraukiant tokias nuostatas, svarbu pasitarti su teisininku, kuris įvertins, ar jos neprieštarauja galiojantiems teisės aktams.
Konfidencialumo sąlygos – tai dar viena sritis, kurioje dažnai kyla nesusipratimų. Jei tokie įsipareigojimai neaiškiai suformuluoti, šalis gali manyti, kad gali laisvai dalintis informacija apie sutartį, nors kita šalis tam kategoriškai prieštarauja.
Negalima pamiršti ir atsakomybės bei nuostolių atlyginimo tvarkos – tai viena jautriausių temų, kurią aiškiai reglamentuoja komercinė teisė. Būtina numatyti, kokiais atvejais šalis atsako, kokio dydžio delspinigiai taikomi ir ar įmanoma riboti atsakomybę tik tiesioginiais nuostoliais. Visi šie aspektai turi būti įtvirtinti raštu – tik taip galima užkirsti kelią spekuliacijoms ir nesusipratimams.
Komercinės sutartys nėra tik dokumentai su parašais – tai verslo veiklos stuburas. Nuo jų aiškumo ir teisingo parengimo priklauso ne tik bendradarbiavimo sėkmė, bet ir tai, kiek verslas bus atsparus rizikoms, ginčams ar manipuliacijoms. Kiekvienas sutarties punktas – tai prevencinė priemonė, o ne formalumas.
