Kol Vakarų pasaulis vis garsiau kalba apie cheminių fejerverkų žalą aplinkai, sunkiais metalais užterštą orą ir žalą gyvūnams, Tolimuosiuose Rytuose atgimsta senovinė, bet vizualiai stulbinanti alternatyva. Neseniai Taivane, Naujajame Taipėjuje, žiūrovus užbūrė magiškas reginys – skystos geležies fejerverkai, tradicinis kinų liaudies menas. Šis nematerialus kultūros paveldas, žinomas kaip „Dashuhua“ (liet. „mušti ugnies medį“), kelia klausimą: ar Lietuva, turinti gilias kalvystės ir ugnies ritualų tradicijas, galėtų švenčių metu pritaikyti panašų, aplinkai draugiškesnį ir gilesnę prasmę turintį ugnies meną?
Kinijos valstybinės naujienų agentūros „Xinhua“ pranešimas apie Taivane surengtą fejerverkų pasirodymą dar kartą atkreipė pasaulio dėmesį į unikalią praktiką, kurios šaknys siekia daugiau nei 500 metų. Skystos geležies fejerverkai atsirado Hebei provincijoje, Nuanquano mieste, dar Mingų dinastijos laikais. Skirtingai nei turtingieji, kurie šventėms galėdavo įsigyti parako fejerverkų, vietiniai kalviai buvo pernelyg skurdūs. Tačiau jie atrado savo būdą, kaip sukurti dar įspūdingesnį šviesos šou.
Kalviai išlydydavo geležies laužą krosnyse, pasiekdami daugiau nei 1600 laipsnių Celsijaus temperatūrą. Tuomet, apsirengę avikailiais ir užsidėję plačias bambukines skrybėles, kad apsisaugotų nuo nudegimų, jie mediniais šaukštais semdavo verdantį metalą ir stipriai sviesdavo jį į šaltą mūrinę sieną. Susidūrimo metu skysta geležis sprogdavo milijonais žėrinčių kibirkščių, kurios krisdavo žemyn tarsi ugnies kaskados, suformuodamos milžinišką ugnies medį.
Neseniai Naujajame Taipėjuje surengtas pasirodymas, atkartojantis šią tradiciją, sulaukė milžiniško vietinių gyventojų ir turistų susižavėjimo. Tai ne tik pirotechnika – tai ištvermės, meistriškumo ir pagarbos ugnies stichijai demonstravimas, pripažintas Kinijos nematerialiuoju kultūros paveldu.
Šiandieniniame kontekste, kai didieji Lietuvos miestai (Vilnius, Kaunas) siekia atsisakyti cheminių fejerverkų dėl oro taršos kietosiomis dalelėmis ir toksiškais dūmais, „Dashuhua“ koncepcija atrodo netikėtai moderni. Nors lydant geležį naudojama energija ir išsiskiria šiluma, šiame procese nėra sieros, kalio nitrato ar kitų cheminių junginių, kurie vėliau nusėda mūsų plaučiuose ar vandens telkiniuose. Subyrėjusi geležis, atvėsusi, tiesiog virsta smulkiomis rūdimis, kurias galima surinkti.
Lietuvoje vis populiarėja ugnies teatrų ir fakyrų pasirodymai. Mūsų šalis turi stiprią pagonišką ugnies pagerbimo tradiciją – nuo Joninių laužų iki Rudens lygiadienio šiaudinių skulptūrų deginimo Neryje. Lietuviška kalvystė (įskaitant į UNESCO paveldo sąrašą įtrauktą kryždirbystę) taip pat turi gilų kultūrinį svorį.
Įsivaizduokime Sostinės dienų ar Vilniaus šviesų festivalio uždarymą, kuriame pagrindinis akcentas būtų ne standartiniai, iš Kinijos importuoti cheminiai sprogmenys, o gyvas pasirodymas, sujungiantis senąsias amatininkų tradicijas ir modernų ugnies meną. Specialiai apmokyti profesionalai, naudodami saugumo technologijas (vietoje avikailių – modernūs karščiui atsparūs kostiumai), galėtų sukurti lietuvišką „geležies fejerverkų“ versiją. Tai taptų ne tik išskirtiniu reginiu, bet ir stipriu kultūriniu pareiškimu.
Ugnies šou ekspertai teigia, kad bet koks atviras ugnies šaltinis reikalauja griežčiausių saugumo priemonių. Tačiau kontroliuojamoje aplinkoje, pavyzdžiui, didelėje atviroje erdvėje ar amfiteatre, toks pasirodymas būtų visiškai įmanomas ir saugus žiūrovams, stovintiems atokiau.
Geležies kibirkščių šou neturi petardoms būdingo triukšmo. Garsas yra natūralus šnypštimas ir metalo atsimušimas, kuris nesukeltų panikos gyvūnams, vaikams ar jautriems žmonėms. Tai būtų panašiau į šilumos magija, nei sveikatai ir aplinkai kenksmingus sprogimus danguje.
Tai, kas Naujajame Taipėjuje buvo pristatyta kaip tradicijos atgaivinimas, mums, europiečiams, galėtų tapti inovacija ir išeitimi iš „fejerverkų krizės“. Pavargę nuo masinės gamybos fejerverkų taršos, žmonės ilgisi autentiškumo ir gyvo veiksmo. Tūkstantmetė skystos geležies fejerverkų technika įrodo, kad įspūdingi dalykai gimsta ne laboratorijose maišant cheminius junginius, o panaudojant žmogaus rankų darbą ir ryšį su pirminiais elementais – ugnimi ir metalu. Lietuvai, ieškančiai naujų būdų unikaliai švęsti tamsiuoju metų laiku, šis Tolimųjų Rytų pavyzdys gali tapti įkvėpimo šaltiniu kuriant savąją, ekologiškesnę šviesos šventę.
