Vasario 24 dieną Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos teritoriniame padalinyje Nevarėnų bibliotekoje vyko popietė, skirta Lietuvių kalbos dienoms. Šių dienų, kurios kasmet rengiamos nuo vasario 16 d. iki kovo 11 d., tikslas – stiprinti lietuvių kalbos prestižą, skatinti mokymosi motyvaciją, puoselėti kalbos sklaidą Lietuvoje ir už jos ribų bei telkti bendruomenę.
Renginį pradėjo vyr. bibliotekininkė Zita Kikilienė. Ji pasveikino ištikimas skaitytojas, kurių susirinko jaukus ratelis, padėkojo visoms, kurios „išdrįso“ išeiti iš namų ir, nepaisydamos gausaus sniego bei slidžių kelių, atėjo į biblioteką susitikti, pabendrauti ir pasidalyti savo prigimtinės kalbos žodžiais bei mintimis. Visas renginys vyko vietine žemaičių kalba.
Į popietę buvo pakviesta iš Klaipėdos atvykusi kraštietė, ilgametė žurnalistė, literatė, baigusi Nevarėnų vidurinę mokyklą, Janina Zvonkuvienė. Ji – nenuilstanti gimtosios žemaičių kalbos ir jos tarmių puoselėtoja bei skleidėja, aktyviai dalyvaujanti įvairiose sueigose ir renginiuose.
- Zvonkuvienė kalbėjo apie didįjį vyskupą Motiejų Valančių, kuriam skirti 2026-ieji metai, ir jo amžininką Simoną Daukantą – žemaičius, kurie jau XIX a. kėlė į šviesą mūsų prigimtinę kalbą, rodė ją esant svarbią ir viskam tinkamą. Ji priminė, kad 1858 m. Nevarėnuose pastatytas Blaivybės paminklas kartu yra ir paminklas žemaičių kalbai ir jos raštui. Ant jo iškalti žemaitiški žodžiai: „Kauna gubernėj arielkas nebgers.“
Kalboje, lyg gyvame muziejuje, išlieka tautos praeities aidas, istorijos įvykiai ir papročiai. Kiekvienos epochos pasaulėjauta, pasaulėvaizdis, melodika ir intonacijos įsitvirtina kalboje. Išsaugodami tai, išsaugome savo šaknis ir dvasinę jungtį su praeitimi. Pasakojamoji atmintis su kiekviena karta silpsta, todėl svarbu ją puoselėti.
- Zvonkuvienė parodė, kaip iš pasakojamosios atminties mokantys rašyti kadaise užrašė eiliuotus pasakojimus apie 1831 m. sukilimą, kuris labai garsus buvo ties Telšiais. Jie parašyti žemaitiškai! Ir apie 1886 m. įvykius Gadūnavo seniūnijoje esančiuose Kęstaičiuose, kai caro valdžia griovė bažnyčią ir vienuolyną. Šie eiliuoti pasakojimai taip pat užrašyti žemaitiškai.
Jeigu kasdien kalbame savo prigimtine žemaičių kalba, palaikome savo tautos, savo Lietuvos vertybes – senąją, seniausią, įdomiausią ir saugotiniausią pasaulyje žemaičių kalbą. Ji nieko negadina. Ji praturtina.
Jaukiame pašnekesyje bibliotekos lankytojas sudomino J. Zvonkuvienės parengtas „egzaminas“ – ištraukti lapelį su rečiau vartojamu ar primirštu žodžiu, paaiškinti jo reikšmę ir pasidalyti prisiminimais. Vyr. bibliotekininkei Zitai teko žodis „tūba“. Iš pradžių reikšmė nebuvo lengvai atpažinta, tačiau bendromis pastangomis paaiškėjo, kad tai vadinamieji „veilokai“ – veltiniai batai. Zita prisiminė, kaip su tokiais iki kelių siekiančiais „tūbais“ žiemą eidavo tris kilometrus į mokyklą per pusnis. Tačiau į pačią Žemaitės vidurinę su jais eiti nedrįsdavo – pas pažįstamus arčiau mokyklos persiaudavo batus, o Kazimiera Kinčinienė ir pati mokėjusi velti „tūbus“, ir kuo puikiausius.
Buvo aiškinamasi ir kitų žodžių – „užkviežės“, „apkramės“, „nukramės“, „rietys“ – reikšmės. Ne visus pavyko lengvai įminti, tačiau bendras ieškojimas sukėlė daug šypsenų ir prisiminimų. Tokių „bilietų“ su primirštais žodžiais liko dar ne vienam ateities renginiui.
Renginio metu taip pat buvo buriama iš lietuviškų ir žemaitiškų patarlių – jose slypi kalbos druska, išmintis ir sąmojis.
Susitikimas vyko nuoširdžiai, šviesiai, laisvo pašnekesio forma. Džiaugėmės galėję pasikviesti įdomią pašnekovę, bibliotekininkės ir skaitytojos J. Zvonkuvienei nuoširdžiai padėkojo.
Išsiskirstėme praturtėjusios – tarsi atgaivinusios savyje gyvo bendravimo ir sodrių senųjų žodžių skambesį.
