Pirmosios birželio dienos nusagstytos šventėmis lyg pievos gėlių žiedais. Birželio 1-ąją minėjome Tarptautinę vaikų gynimo dieną. Man tai pati džiugiausia ir tyriausia šventė. Viskas daroma dėl to, kad mažųjų veiduose sužydėtų šypsenos, kad jų akyse sublizgėtų džiaugsmas, o širdys lyg pašėlusios spurdėtų nuo pramogų teikiamo malonumo. Tądien žiūrėjau į pasirinkimų jūroje paskendusią savo anūkėlę, nebežinančią, ko griebtis: joti poniu, groti muzikos instrumentais, suptis sūpynėse ar braidyti putų pievoje, ir kartu su ja švenčiau savo Vaikystės šventę. Jausmas toks, lyg kažkas grąžintų senas skolas – nuvogtas džiaugsmo akimirkas, pasiklydusias nerūpestingos vaikystės dienas ir nepatirtų pramogų jaudulį.
Kaip užrašyta kalendoriaus lapelyje, birželio 3-ioji – Sąjūdžio diena. Judėjimo, kurio dėka mūsų vaikų ir anūkų vaikystė tapo gražesnė. Jie užaugo ir auga laisvoje Lietuvoje. O laisvas žmogus, kaip ir laisva šalis, yra atsakingesnis, oresnis, savitesnis. Sąjūdžio 30-mečio proga suorganizuota daugybė minėjimų, koncertų, kitų renginių. Su pagarba dar kartą prisiminti 35 Lietuvos mokslo ir meno pasaulio žmonės – iniciatyvinės Sąjūdžio grupės nariai. Darsyk atsigręžta į tą laikotarpį, kai idėja, nešama keliasdešimties ar kelių šimtų šviesuolių, atrado atgarsį visos tautos širdyje ir pažadino lietuvių norą būti laisviems. Ir ne veltui šiandien sakoma, kad Sąjūdis padarė stebuklą. Suvienyti tautą ir pasiekti, kad nepriklausomybės troškimas užvaldytų ne tik vyresniuosius, išgyvenusius karo ir pokario metus, patyrusius tremtį, bet ir tuos, kurie gimė ir augo sovietų Lietuvoje ir buvo įtikėję į internacionalizmo (nacionalinių interesų atsisakymo dėl bendrų tautų tikslų) idėją, tikrai reikėjo stebuklo.
Ta proga daug diskutuojama, ar už tokią Lietuvą, kokią turime dabar, kovota. Nuomonių yra visokių, tačiau visi pripažįsta, kad laisvė – didžiausia save gerbiančios tautos vertybė.
Sekmadienį šventėme ir Tėvo dieną. Gėlių žiedais, šiltais apkabinimais dėkojome tėvams, mus mokiusiems stiprybės, tvirtumo, drąsos. Malda ir ant kapo uždegta žvakele pagerbėme tuos, kurių jau su mumis nebėra.
Motiną ir tėvą, tėvynę ir Dievą, sūnų ar dukrą, moterį ar vyrą privalome gerbti ir mylėti kasdieną. Vis dėlto tos datos, tie progomis sužymėti kalendoriaus lapeliai kažkuo ypatingi. Jie sustabdo mus dienų bėgime, primena, kad šiandien, šią akimirką kažkam dėmesio ir meilės turime skirti daugiau, nei įprasta. O trumpam sustojus ateina ir suvokimas. Supranti, kokia brangi kiekviena diena, kokia didelė dovana turėti ką apkabinti ir už ką padėkoti. Todėl, nuplėšę kalendoriaus lapelį, išmesti jo neskubėkime. Gal popieriaus skiautelė slepia paslaptį, gal ten užrašyta kas nors svarbaus, ką per skubėjimą gyventi esame užmiršę.
