Visai neseniai manęs juokais paklausė, kodėl nenoriu pasukti tuo patriotišku savęs atsižadėjimo ir tarnavimo visuomenės labui keliu, kuris veda į politiką (t. y. su virpuliu širdyje pretenduoti į galimybę palaikyti rajono lygio „ypatų“ apsiausto šleifo kamputį).
Buvo metas, kai manęs gerokai griežčiau teiravosi, kodėl nestoju į tą anuomet vienintelę teisingą į šviesiąją ateitį vedančią partiją.
Laimei, jau tada suvokiau, kad priklausau kačių giminei – tai, kuri vaikšto pati sau, kuriai galimybė turėti savo nuomonę kur kas svarbiau už gėrybių lovį. Tad ir po šiai dienai mano kelias niekaip nelimpa prie spalvingos politikų rikiuotės.
(Teisybės dėlei turiu prisipažinti, kad ne kartą gyvenimas buvo surietęs į bitę. Bet, kaip sako šaunioji socialinių tinklalapių herojė Mašenka: „Aš nepikta, tik atkeršiju, ir galime draugauti toliau.“ Tik aš ne su tais, kurie mėgsta komandą „prie kojos“.)
Ak, jau tas politikų spindesys ir skurdas. Mat, jeigu pasukai ienas į to žemiškojo rojaus lankas, sublizgėti, kad tave pastebėtų visuomenė, privalu. Na, o kaip ir kuo (su kuo) apsukti rinkėjui galvą, čia kiekvieno intelekto ir kišenės reikalas. Tik genialūs politikai žino, kad liaudį tuo pačiu masalu – skaldyk, o žodžiais kviesk vienytis – galima pagauti ne vieną kartą.
Juk turime valdžioje ir vadinamųjų proto bokštų bei, deja, antibokštų. Netrūksta skandalingai besitaškančių žodžių purslais ar viską iš visų pusių apčiupinėjančių lėtapėdžių. Esama ir darbštuoliais save laikančių (beje, kai kas patyliukais juos isterikais vadina. Žinoma, juodo pavydo graužiami). Yra ir tokių, kurie turi retą talentą nutylėti, kai kalbėti tiesiog privalu.
Ereliai – nemylimi. Saulę užstoja ir dar retsykiais taikliai kokią „kliurką“ nupikiruoja. Bet stebėti jų viražus privalu itin atidžiai – gali praleisti gyvybiškai svarbų posūkio ženklą. Ir tuomet – „kapiec“, pražuvo tavo karalystė, gyvensi iš plikos algelės.
Štai žiūriu į pretendentų atvaizdus, šalia rikiuojasi ištikimoji (?) kariauna su savo numeriukais į tarybos rojų. Visi gražūs (arba su „Photoshop“ potėpiais).
Kartą solidų verslą turinčio kandidato į valdžią paklausiau, ko jis veržiasi į tą vietinį marmalą? Suokalbiškai mirktelėjo: „Atsibodo šokti pagal kitų dūdelę.“ Žinoma, nebūtų biznieriumi, jei būtų visą teisybę žurnalistei išklojęs. Žodžius „Norisi, kad ir vaikams šis tas liktų“ užblokavo, tačiau apie tą dūdelę gal ir nemelavo: kam prašyti to, ką pats gali pasiimti?
Žinoma, po rinkimų prasideda „štrambambalis“ – kas su kuo suskubs susimesti „skudurus“ (atsiprašau – idėjas, programas). Deja, po santuokos iš išskaičiavimo, kai kažkuris pagaunamas sau gero darymo vietoje, prasideda lėkščių skraidymo metas.
Humoru garsėjęs Markas Tvenas kartą pašmaikštavo: „Jei žmogų būtų galima sukryžminti su katinu, tai labai pataisytų žmogų, bet gerokai sugadintų katiną.“
