Mažeikiuose pristatyti keturi interaktyvūs meno kūriniai, atskleidžiantys mažiau žinomą miesto vandens istoriją.
Trečias Mažeikių dailės mokyklos bendruomenės įgyvendinamo projekto „(Ne)matomi Mažeikių miesto ženklai“ etapas kvietė prisiminti po žeme tekantį Juodpelkio upelį, Senamiesčio parke kadaise tyvuliavusį tvenkinį, senojo turgaus vandens pompą ir prieš šimtą metų miestą užliejusį potvynį.
Kūrinys greitai pradingo
Pažintis su nematomais Mažeikių vandens ženklais prasidėjo prie Juodpelkio upelio (Sedos g.), kur buvo įrengtas kūrinys „Arterija. Juodpelkis“.
Mažeikių dailės mokyklos direktorė Laima Mikalauskienė pasakojo, kad šiuo projekto etapu nuspręsta atsigręžti į žemę, ant kurios išaugo miestas, – kadaise ji buvo išvagota upelių, šaltinių ir pelkių, tačiau miestui plečiantis dauguma jų atsidūrė po grindiniu.
Ženklą sukūrė Dailės mokyklos mokytojas Adomas Petrauskas su mokiniu Danilu. Rankų reljefais ir arteriją ar veną primenančia forma siekta atskleisti žmogaus ryšį su vandeniu bei paskatinti susimąstyti apie Juodpelkio upelį, kurio didžioji dalis šiandien teka po žeme ir yra beveik nematoma.
Pristatymo metu mokytojas pasakojo, kad kūrinį kažkas pavogė jau kitą dieną po jo įrengimo. Situaciją jis įvertino ironiškai, atkreipdamas dėmesį į projekto pavadinimo ir įvykių sutapimą.
„Didžiausia ironija ta, kad projekto pavadinimas labai gerai padiktavo, kas atsitiko ir su šituo kūriniu: po sumontavimo, praėjus parai, darbo tiesiog neliko“, – kalbėjo A. Petrauskas.
Nors kūrinio nebeliko, jo autoriai tikisi jį atkurti, kad miestiečiai galėtų susipažinti su šiuo Mažeikių vandens istorijos ženklu.
Tritonai primena išnykusį tvenkinį
Vėliau kūrinių pristatymai persikėlė į Senamiesčio parką, kur pristatyti ženklai „Fosilijos. Tvenkinys“. L. Mikalauskienė ir jos mokinys Vilius jais įamžino kadaise toje vietoje, kurioje dabar yra teniso kortai, tyvuliavusį tvenkinį.
Pasak L. Mikalauskienės, apie 1975 metus tvenkinys buvo panaikintas. Ši vieta daugeliui mažeikiškių liko atmintyje dėl vaikystės nuotykių – vaikai stebėdavo ir žaisdavo su tritonais, o žiemą ant užšalusio tvenkinio čiuožinėdavo.
„Visi, kurie leido savo vaikystę šiame parke, labai gražių istorijų pasakodavo, kaip jie draugaudavo su tritonais“, – prisiminimais dalijosi direktorė.
Tvenkinį ir jo gyventojus įamžinti nusprendę mokytoja ir Vilius sukūrė kelis tritonų ženklus. Prie savo darbo mokinys praleido apie keturis mėnesius. Jo sukurtas tritonas buvo eksponuojamas Plungės Vieno kūrinio galerijoje, kurioje pristatomi profesionalių menininkų darbai, o pasibaigus parodai sugrįžo į Mažeikius.
Vilius tritonams suteikė vardus – vienas jų pavadintas Prūdžiu, kiti – senovės karalių vardais. „Gaila, kad tritonai nyksta. Jie tokie nuostabūs gyvūnai, o dabar nebeliko ir tvenkinio, kuriame jie gyveno“, – apgailestavo Vilius.
Senojo turgaus pompa primena vandens svarbą
Kitas kūrinys pristatytas Birutės gatvėje, buvusio senojo turgaus vietoje. Ženklu „Senojo turgaus vandens istorija“ Dailės mokyklos mokytoja Vaida Stankuvienė ir mokinė Fausta įprasmino čia tarpukariu stovėjusią vandens pompą.
Pasak V. Stankuvienės, anuomet šioje vietoje veikė didelė turgaus aikštė, į kurią žmonės atvykdavo vežimais prekiauti ir keistis įvairiais produktais. Vandens pompa buvo skirta pirmiausia arkliams girdyti, tačiau vandens pasisemdavo ir žmonės. Be praktinės paskirties, ji tapo ir susitikimų vieta.
Fausta pasakojo, kad kūrinys pagamintas iš betoninių plokštelių, vario ir lydyto stiklo, o jo kompoziciją papildo maži čiaupai. Vis dėlto jie skirti ne sukioti – po vieno savaitgalio čiaupų nebeliko, todėl kūrinio autorėms teko juos pritvirtinti iš naujo.
- Stankuvienė pabrėžė, kad kūriniu norėta ne tik priminti istorinę vandens pompos paskirtį, bet ir atkreipti dėmesį į vandens vertę. Pompa simbolizuoja gyvybę teikiantį vandenį, o čiaupai kūriniui suteikia savitą išraišką.
„Vanduo mums toks įprastas, kad dažnai net nesusimąstome, kokia jo vertė. Norėjosi, kad šis kūrinys primintų, jog turime saugoti ir vertinti tai, ką turime“, – pabrėžė V. Stankuvienė.
Potvynis, pakeitęs Mažeikių istoriją
Paskutinis projekto ženklas pristatytas Laisvės gatvėje 5. Mokytojas Virginijus Tamošiūnas ir mokinė Ugnė kūriniu „Mažeikių potvynis“ įamžino 1926 metų gegužės 30-ąją miestą užliejusią stichiją.
- Tamošiūnas teigė, kad tais metais Mažeikiuose buvo itin daug sniego, pavasaris vėlavo, o vėliau prasidėję lietūs sukėlė didelį potvynį. Išsiliejusi Venta ir kitoje pusėje buvęs durpynas vandeniu užliejo laukus ir galiausiai pasiekė žemiausią miesto vietą. Buvo apsemti net geležinkelio bėgiai. Mokytojas apie šiuos įvykius sužinojo iš muziejaus fondų, kuriuose saugomos ir to meto nuotraukos.
Kūrinio idėją sumanė V. Tamošiūnas, o pagrindinį darbą atliko Ugnė. Ji pasakojo siekusi perteikti potvynio jėgą ir žmogaus santykį su stichija. Keraminėje plokštėje pavaizduota skęstanti moteris, vandens judėjimą perteikia smulkūs įspaudai, o apačioje pavaizduoti augalai simbolizuoja gyvybę.
„Miestas nėra atskirtas nuo gamtos“, – sakė Ugnė, aiškindama kūrinio mintį.
Pasak V. Tamošiūno, po potvynio miesto valdžia pradėjo daugiau dėmesio skirti vandens problemoms ir jų sprendimams. Tačiau išlikusios nuotraukos atskleidžia ir netikėtą to meto žmonių reakciją – ne visi stichiją išgyveno kaip nelaimę.
„Iš nuotraukų galime spręsti, kad ne visi liūdėjo per potvynį – išsipuošusios ponios ir ponai fotografuojasi vandens fone, jiems tai buvo tarsi atrakcija“, – šypsojosi mokytojas.
Mažeikių turizmo ir verslo informacijos centras yra vienas iš šio projekto partnerių. Bendradarbiaujant planuojama prie kūrinių įrengti QR kodus, kuriuos nuskenavę miestiečiai ir svečiai galės išgirsti pasakojimus apie šių vietų istoriją.
Nuotr. iš Gabijos gimnazijos archyvo
