Kartą teko skaityti pasakojimą apie moterį, kurios gyvenimą puošė keturios didelės meilės: sūnus, gyvenimo draugas, knygos ir kalnai.
Sūnelis į šį pasaulį pasibeldė kiek netikėtai, tačiau pasirodė kaip mažas stebuklas – rudaakis, tamsiaplaukis, visai toks kaip jo tėvas, tą ankstyvą vidurvasario rytą pradėjęs žmogų. Pradėjęs ir palikęs vietoje savęs, nes pats netrukus žuvo kalnuose. Ten ir palaidotas. Todėl kiekvieną ankstyvą pavasarį moteris išvykdavo pas jį ir ten, kalnuose, visą vasarą, kaip ir jos buvęs vyras, dirbdavo gide. Rudenį grįždavo namo ir dirbdavo savo senojoje bibliotekoje, kur su miela, kiek pavargusia šypsena sutikdavo ir išlydėdavo savo skaitytojus. Jos profesija buvo bibliotekininkė. Tad, grįžusi namo iš darbo ir sulaukusi sūnaus iš mokyklos, sėsdavo prie knygų, parsineštų iš bibliotekos, ir beveik iki pusiaunakčio skaitydavo…
Arba galvodavo. Apie jį, sutiktą bibliotekoje, jo užburiančius pasakojimus apie kalnus, kuriuose jis mokė būsimuosius alpinistus, apie kalnuose tekančią ir nusileidžiančią saulę, nuostabų grožį ir žalumynų kvapus.
Sūnaus į kalnus nesiveždavo. Jis vasarodavo pas senelę kaime. Nesiveždavo tikriausiai todėl, kad bijojo nelaimės. Juk buvo toks panašus į tėvą…
Kartą pavasarį jai besikraunant daiktus, sūnus pažvelgė į ją liūdnomis akimis ir paklausė: „Kodėl tu kasmet išvažiuoji į kalnus?“ Ilgai negalvojusi, moteris atsakė, kad myli kalnus. „Ar tėvelis tave išmokė juos mylėti?“ – vėl klausė sūnus. Moteris tik suspaudė vaiko ranką ir nieko neatsakė… O šis, pažvelgęs į motiną rudomis tėvo akimis, paprašė: „Išmokyk ir mane mylėti kalnus.“
Ji, nieko nesakiusi, tvirtai apkabino berniuką ir pagalvojo: pats laikas…
